Maždaug pusė iš 2,4 milijono balsavimo teisę turinčių piliečių dalyvavo Seimo rinkimuose. Dauguma rinkėjų nusprendė, kad dalis dabartinių valdančiųjų turi bent ketverius metus pailsėti nuo valdžios, o dalį visai nubloškė iš didžiosios politikos.
Po partijų nesėkmių apie atsistatydinimą jau paskelbė „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ vadovai Valentinas Mazuronis bei Rolandas Paksas, į krūtinę mušasi socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius.
Kas nulėmė, kad dešimtys dabartinių parlamentarų po pirmojo rinkimų turo jau priversti galvoti apie kitokią veiklą ar netgi Darbo biržą?
Ką apie rinkimus ir jų atstovaujamų politinių jėgų parodytus rezultatus mano trijų skirtingai pasirodžiusių partijų garbės pirmininkai Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas ir Viktoras Uspaskichas?
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad partijai vadovaujantis jo anūkas Gabrielius Landsbergis jau galėtų susidoroti ir su premjero pareigomis.
Rūpi valstybės vairavimas visų bendrai naudai
– Po balsavimo sakėte, kad tikitės doresnių žmonių ir geresnės politikos. Reikėtų suprasti, kad su tais, kurie iki šiol buvo valdžioje, to nepavyko padaryti? – iškart po Seimo rinkimų, bet dar nepaaiškėjus jų rezultatams „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Renkam Seimą“ vedėjai Daiva Žeimytė ir Marius Jančius paklausė V.Landsbergio.
– Jiems nepavyko padaryti. Manau, kad jie labai norėtų ir toliau tęsti tą pačią vadinamą pragmatinę, prasilaikymo politiką.
Mes matome, kad Lietuva yra ant labai didelių iššūkių ribos, galbūt smūgių.
– Ar įsivaizduojate konservatorių ir socialdemokratų koaliciją?
– Reikėtų kalbėtis – socialdemokratai yra įvairūs. Mūsų pusėje irgi yra įvairių žmonių, galbūt jie mažiau įvairūs, turintys daugiau bendro vardiklio negu ten.
– Ar jums neatrodo, kad su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga gali būti sudėtinga dirbti?
– Žiūrint, nuo kurio taško pradedam eiti. Norėčiau, kad tas taškas būtų valstybės ir žmonių interesas, o ne partijos interesas atsisėsti prie svertų ir srautų. Tai visiškai turėtų būti atmesta.
Mums turėtų rūpėti, o mūsų pusei tai rūpės, valstybės vairavimas visų bendrai naudai, o ne savo partijos, koalicijų naudai, pasidalijant ministerijas – tau duodam pelningesnę, sau pasiimam „biednesnę“. Tai išsigimimo požymiai.
– Kalbate filosofiškai. Filosofuoti galime, kiek norime, bet juk žinome, kaip išsidalijamos kvotos.
– Gali būti ne vien tuščias filosofavimas. Jeigu būčiau tokių pokalbių dėl galimos koalicijos partneris, į pirmą vietą iškelčiau programinius dalykus ir tikslus – kokios norime visuomenės. Nes yra pavojaus zona.
Yra didžiuliai egzistenciniai pavojai – girtuoklystė, išsigimimas ir Astravas. Ar mes susivienijame gintis, ar laukiame – gal „praneš“?
– Su kuria partija konservatoriai negalėtų būti koalicijoje?
– Ne apie partijos pavadinimą kalbama, ne apie vieną kitą žmogų, kuris mane, sakysim, šmeižė, plūdo, melavo.
Norėčiau, kad jis atsiprašytų.
Bet nesvarbu. Aš nesu partijos pirmininkas, galiu pabūti stebėtojas, tegu kas nors tvarkosi.
Čia ne tas klausimas, su kokia partija, bet su ką galvojančiais žmonėmis, ką jie turėtų pasakyti dėl tų dviejų problemų. Taip pat klausimai – Europos ateitis, Europos Sąjunga.
Dabar labai madinga peikti ES ar net atmesti ją – o, britai nuėjo į šoną, tai gal ir kitiems reikia mėtytis į šonus.
Mūsų partija visiškai tam nepritartų ir nepritars.
– Liberalų sąjūdžio skandalas labai padėjo konservatoriams. Nemažai žmonių, kurie nuolat balsavo už liberalus, rinkosi konservatorius.
Gabrielius Landsbergis galutinai nusprendė grįžti iš Europos Parlamento būtent po Eligijaus Masiulio skandalo.
– Manau, tai buvo interpretavimai. Jis žinojo, kad turi pradėti dirbti tik Lietuvoje. Jis dirbo ir ten, ir ten, bet jam buvo nuolat prikaišiojama, kad dalį laiko sėdi ten, nors turėtų būti čia.
Tas skandalas tiesiog jį paskatino pasakyti. Jis padarė tą sprendimą ne todėl, kad jo nebūtų daręs. Buvo laiko klausimas.
– G.Landsbergis yra minimas kaip kandidatas į premjero postą. Kokia jūsų nuomonė?
– Jeigu minimas, tai gal kas nors apie tai galvoja. Jam tikrai užtektų geros valios, užtektų ir kompetencijos. Kompetencija tai nebūtinai žinoti, kokius dalykus medicinoje pritaikyti, nebūtinai daktaras turi būti ministerijos vadovas.
Ministras pirmininkas nebūtinai turi būti visų sričių specialistas. Kompetencija vadovauti, sutelkti žmones, aiškiai kalbėti, duoti kryptis – aš manau, jis turi tų kompetencijų, be to, jam dar prieš akis ir brandos laikotarpis.
Puolami kairieji nepasirodė kaip drąsūs kariai
Socialdemokratai privalo atsinaujinti radikaliai ir greitai. Tuo yra įsitikinęs Seimo rinkimuose nesėkmingai pasirodžiusios kol kas dar valdančiosios partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas.
– Kas, jūsų nuomone, lėmė socialdemokratų pralaimėjimą rinkimuose ir kodėl jie iššvaistė tą didžiulį politinį kapitalą, kurį turėjo dar visai neseniai? – vakar „Lietuvos rytas“ paklausė A.Sakalo.
– Priežasčių – net kelios. Pirmiausia ir svarbiausia, mano nuomone, ta, kad mūsų partija nevykdė ir visuomenei nerodė aiškios, konkrečios, teisingos socialdemokratinės politikos. Būdami valdžioje tiesiog ten buvome.
Dar blogiau – kai buvo pradedama kalbėti apie mums ideologiškai itin svarbius socialinės politikos klausimus, rodėme, kad esame ne kairieji, o priešingai – dešinieji.
Žmonės tai matė, o jei nematė, tai juto. Štai ir rezultatas.
Antra grupė priežasčių – politiškai itin tendencinga ir priešiška prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, taip pat aklas opozicijos puolimas, kurį šalies vadovė palaikė.
Bet šiame fronte mes irgi turime pripažinti dalį savo kaltės. Jei ne netinkama, silpna mūsų vadovybės reakcija į tikrus ar tariamus skandalus ir į konkurentų puolimą, rezultatas galėjo būti geresnis.
Taigi teisintis vien tuo, kad pagrindinė pralaimėjimo priežastis – priešų puolimas, neteisinga.
– O ką dabar partija turėtų daryti?
– Reikia aiškių ir konkrečių veiksmų. Pirmiausia ji turi rinkėjams aiškiai pasakyti, kad yra ne dešinioji ar neoliberali, o būtent kairioji politinė jėga.
Kokiomis nors deklaracijomis ar viešais pareiškimais čia neišsisuksi, reikia iš pamatų ir iš esmės atnaujinti partijos programą, numatyti konkrečius jos vykdymo ir atsakomybės už nevykdymą mechanizmus.
Be to, suprantama, turėtų būti atnaujinta partijos vadovybė.
Aš tikiuosi, kad premjeras Algirdas Butkevičius laikysis savo ankstesnių pažadų pasitraukti, jei rinkimai bus nesėkmingi. Tačiau reikia nedelsiant keisti ne tik jį, bet ir kitus kadrus vadovybėje.
– Kas juos gali pakeisti?
– Aišku, pirmiausia jaunimas. Jei nebūtų taip susirgęs mūsų sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, būtent jį aš matyčiau naujuoju partijos pirmininku. Jei jis pasveiks, už jį ir agituosiu.
Kita tinkama kandidatūra – atstovas iš tos pačios partijos stovyklos Gintautas Paluckas.
Iš vyresnės kartos atstovų realiausiu kandidatu matyčiau, pavyzdžiui, Algirdą Sysą.
– Tačiau ar jūsų minimas partijos jaunimas tikrai turi pajėgumų keisti padėtį partijoje ir griežti pirmuoju smuiku?
O kalbant apie A.Sysą, juk jis – partijai nesėkmingų rinkimų štabo vadovas.
– Tokios abejonės iš tiesų teisingos. Jos dar kartą parodo, kokia rimta mūsų padėtis. Jei kuo greičiau nebus imtasi ryžtingų sprendimų, kuriuos visuomenė matys kaip nuoširdžius, popieriai gali būti dar liūdnesni.
Pliekė savus, tačiau glostė politinius varžovus
„Aišku, kad iš tolo žiūrint vaizdas prastas“, – vakar ištarė Darbo partijos garbės pirmininkas, europarlamentaras Viktoras Uspaskichas vertindamas gniuždančią „darbiečių“ nesėkmę Seimo rinkimuose.
– Atrodo, kad jūsų įkurtai partijai artinasi bankrotas. Ar nė kiek dėl to nepikta? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Uspaskicho, kuris šiuo metu išvykęs iš Lietuvos.
– Išėjus tėvui, jam ant sprando įpratę sėdėti vaikai nesugebėjo gyventi savarankiškai. Todėl viskas taip ir turėjo atsitikti: jie nesuvokė paprastų dalykų, kad visuomenė, žmonės, mėgsta komandinį žaidimą.
Darbo partija į rinkimus ėjo kas sau: ministrai – vienu keliu, Seimo nariai – kitu. Aš į tai žiūrėjau iš šono, nesikišau. Bet rezultatas manęs nenustebino. Aš žinojau, kad taip ir bus. Jau prieš dvi savaites kai kuriems jų sakiau, kad partija neperžengs penkių procentų balsų barjero.
– O kokie signalai rodė būsimą katastrofą ir ką partija darė ne taip?
– Signalų buvo daugybė. Partija neturėjo ne tik komandos, bet ir normalios rinkimų programos, o rinkimų kampanija irgi buvo nevykusi. Bet man neįdomu, kas dėl to kaltas. Tegul jie tai aiškinasi patys.
– Ar Darbo partija dar turi galimybę išsikapstyti?
– Aš dabar užsiimu kitais dalykais – malonesniais nei partija.
Bet nemanau, kad su ja baigta. Reikėtų išvyti lauk visą seną komandą ir formuoti naują. O tų senų pirdilų reikia iš viso neprileisti artyn prie partijos valdymo.
– Valentinas Mazuronis ėmė vadovauti partijai jūsų pastangomis. Akivaizdu, kad šis projektas nepasiteisino.
– Visi turėjo dirbti, ne tik V.Mazuronis. Jis dirbo neblogai. Tik jam nepavyko komandos suburti komandiniam žaidimui. Aišku, partijai pakenkė ir Vytautui Gapšiui mesti sufabrikuoti kaltinimai. Aš apskritai nesuprantu, kuo jis įtariamas. Tai tas pat, jeigu aš, turguje pigiau nusipirkęs agurkų, sulaukčiau kaltinimų paėmęs kyšį.
– Ar ketinate kaip nors prisidėti prie partijos gelbėjimo?
– Jeigu į mane kreipsis, patarimų duosiu, bet pats dalyvauti nesiruošiu. Aš jau pasitraukiau ir negaliu visą laiką būti garvežys, kuris vienas traukia partiją.
– Kaip vertinate kitus Seimo rinkimų rezultatus? Ar kas nors jus nustebino?
– Staigmenų – ne per daugiausia. Gal tik socialdemokratai gavo kiek per daug balsų. Konservatorių rezultatai geri, nors galėjo būti geresni. Valstiečių ir žaliųjų sąjungą pasirinko rinkėjai, kurie tokiu būdu balsavo prieš visus.
Mane pradžiugino liberalų rezultatai. Gerai, kad jie negavo daugiau, nes tokiu atveju jiems valdžioje būtų kilę problemų. Paprasčiausiai jie nebūtų žinoję, ką su ja daryti. Bet liberalų Seime reikia.
– O kokią valdančiąją daugumą ir Vyriausybę įsivaizduojate po šių rinkimų ir kiek jai duodate laiko?
– Būtų gerai, kad į ją patektų ir liberalai. Manau, kad jiems, Valstiečių ir žaliųjų sąjungai ir konservatoriams užteks balsų sudaryti valdančiąją koaliciją. Kito pasirinkimo Ramūnas Karbauskis neturi.
Nors būdamas konservatorių vietoje valdžią atiduočiau „valstiečiams“. Jiems dangus nusileistų labai greitai – per kokius metus iššvaistytų gautus kreditus, nes neturi jokių pažangių idėjų. Pasaulis juda į priekį, bet R.Karbauskio komanda eina senomis pėdomis.
Tuo metu Gabrielius Landsbergis žengia kitu keliu. Po metų perėmus valdžią, konservatoriams kartu su liberalais gal ir pavyktų nuveikti ką nors naudinga.
Bet matau, kad G.Landsbergis labai veržiasi į valdžią jau dabar.
