Politologai atsako: tai labai tikėtina. Net jei kairiojo centro koalicijoje daugiau ministerijų turės žali naujokai, tokiai Vyriausybei iš esmės diriguos patyrę politikos vilkai socialdemokratai.
Ir net jei bus sulipdyta dešiniojo centro koalicija iš valstiečių ir konservatorių, neaišku, kiek ilgai ji ištvers nesubyrėjusi. Netolima istorija ne kartą parodė, jog socialdemokratai moka išlaukti savo valandos ir pagriebti gatvėje besimėtančią valdžią be didelių pastangų.
Apie naujosios valdžios dėliones su portalu lrytas.lt kalbėjusi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė Jūratė Novagrockienė perspėjo, jog už pokyčius balsavę rinkėjai gali jų nesulaukti. Arba sulaukti ne tokių, kokių tikėjosi.
– Viešoje erdvėje pasigirsta abejonių, ar tikrai daugiausia balsų surinkusios partijos: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, pasitelkę Liberalų sąjūdį, formuos valdančiąją koaliciją, Vyriausybę. Bet juk rinkimų rezultatai diktuoja tokią naujosios valdžios formavimo logiką?
– Skaičiai tokią logiką diktuoja, bet ne viskas taip paprasta. Visiškai įmanoma, kad socialdemokratai, atrodo, smarkiai pralaimėję, išliks valdžioje, kaip kairiojo centro koalicijos partneriai. Tai gali lemti du dalykai, abu susiję būtent su LVŽS. Pastarieji, bendraudami su konservatoriais, nesijaučia esantys komforto zonoje.
Kaip bus pasiekti principiniai susitarimai? Toks svarbiausias klausimas. Konservatoriai formuojant Vyriausybę politine prasme elgiasi agresyviai, diktuoja savo sąlygas. Jie turbūt norės svarbiausių postų – ne vien Vyriausybėje, bet ir skiriant Seimo komitetų pirmininkus. Naujokus tai gali išgąsdinti, jie tada atsigręš į socialdemokratus.
Antra, patys „valstiečiai“, kaip matyti, blaškosi. Ramūnas Karbauskis minėjo, kad galėtų sudaryti koaliciją su visomis parlamentinėmis partijomis. Tiesa, padarė išlygą dėl partijos „Tvarka ir teisingumas“, o jų mandatų reikėtų, jei būtų formuojama kairiojo centro koalicija. Tačiau pasakymai viena, o kai reikia veikti praktiškai, politikoje būna visko.
– Pažvelkime iš kitos pusės: gal ne tik „valstiečiams“ reikėtų būti atsargiems su senais politikos vilkais, konservatoriais ir socialdemokratais, bet ir šioms partijoms gali būti rizikinga žaisti vienoje komandoje su menkai pažįstamais, taigi nenuspėjamais, žaidėjais?
– Tokios rizikos yra. Nesakau, kad į Seimą patekę LVŽS kandidatai yra surankioti iš pakampių, kažkuo įtartini. Ne, klausimas kitas: kas juos sieja? Kokie bendri interesai? Valdžia? Ši partija neturi ideologinės vertikalės. Stuburo, kuri atskiras asmenybes sietų į darnią struktūrą. Gali nutikti taip, kaip buvo su į Seimą patekusiomis naujomis politinėmis jėgomis, kurios išsiskaidė, perėjo į tradicinių partijų frakcijas. Neaišku, kiek Ramūnas Karbauskis galės suvaldyti savo parlamentarus. Jau dabar kai kurie kalba skirtingai.
– Nejaugi įmanoma, kad susitartų konservatoriai su socialdemokratais?
– Dabartiniu atveju tai labai mažai tikėtina. Bet prisiminkime neseną istoriją. 2006 metais buvo suformuota Gedimino Kirkilo vadovaujama mažumos Vyriausybė, kurią palaikė konservatoriai, vadovaujami Andriaus Kubiliaus. Ir tai buvo gana sėkminga Vyriausybė.
– Taigi nesena istorija rodo, kad socialdemokratai, net ir palikti už valdžios laivo borto, sugeba į jį anksčiau ar vėliau įsiropšti. Dabar beviltiškais nevykėliais laikomi kairieji gali greitai atsigauti ir pasiekti finišą kaip laimėtojai?
– Prisiminkime 2000-uosius. Tada socialdemokratų rezultatai buvo geresni nei dabar. Jie gavo 50 mandatų, bet buvo nustumti nuo valdžios. Liberalios, centristinės partijos paskelbė Naujosios politikos erą, kuri netruko nė dvejų metų. Tuometis liberalų lyderis Rolandas Paksas susikirto su Naujosios sąjungos vadovu Artūru Paulausku, tuo greitai pasinaudojo socialdemokratai, Algirdas Brazauskas tapo premjeru. Po 2004 metų rinkimų LSDP taip pat galėjo atsidurti už borto: tada sėkmingai debiutavo to meto naujiena, Darbo partija. Bet susitarė su socialdemokratais.
– Taip, socialdemokratai yra politinių žaidimų meistrai, moka išlaukti savo valandos. Galima prisiminti, kaip 2002 metais vos kelis atstovus Kauno miesto taryboje turėję socialdemokratai sugebėjo į mero kėdę pasodinti savo partietį Giedrių Donatą Ašmį. Bet jei socialdemokratai išsilaikytų valdžios vežime, – važnyčiotoju paliktų Algirdą Butkevičių?
– Esu įsitikinusi, kad ne. Juk prieš socialdemokratus balsavę rinkėjai pirmiausia balsavo prieš A.Butkevičiaus Vyriausybę, išreiškė nusivylimą ja. Šiuose rinkimuose kaip niekada aktyviai dalyvavo jaunimas, jų akyse A.Butkevičius simbolizuoja tokią politiką, kokia jauniems žmonėms griežtai nepriimtina.
Truputį juokingai atrodė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai ji ministrus tarsi mokinukus egzaminavo, ar jie moka užsienio kalbas. Bet labiau apgailėtinai atrodė A.Butkevičius, kai kalbėjo angliškai paraidžiui, kaip rašoma. O jaunimo ir apskritai labiau išsilavinusių žmonių akyse anglų kalbos mokėjimas – svarbus vertinimo kriterijus. Žinoma, koją pakišo ir valdančiosios koalicijos partneriai. „Tvarkiečių“ deleguoti ministrai dar buvo pakankamai kompetentingi, bet Darbo partija parinko nevykusius ministrus. Tai irgi sukompromitavo A.Butkevičių.
– Tad jeigu socialdemokratai susitaria su „valstiečiais“ ir išlieka valdžioje – sudiev pokyčiams?
– Nežinia, kokios politikos imtųsi kairiojo centro Vyriausybė. Tačiau tokia dėlionė padarytų didelę žalą. Jaunimą, kuris atėjo prie urnų trokšdamas pokyčių, reitingavo jaunus politikus, ištiktų šokas. Jauni žmonės smarkiai nusiviltų ir vėl taptų pasyvūs, apolitiški. Pamanytų, kad jų balsai nieko nereiškė.
– O jei pasikartotų 2000-ųjų scenarijus? Tarkime, sudaryta dešiniojo centro koalicija, LVŽS, konservatorių ir liberalų, susimautų ir iširtų?
– Aišku, kad susimaus! O kada gi politikai daugiau ar mažiau nesusimovė? Jeigu tokia koalicija iširtų, nepateisintų rinkėjų lūkesčių, socialdemokratų sugrįžimas jau nešokiruotų, būtų sutiktas kaip natūralus dalykas.
