Viskas ten buvo neblogai, tik štai bėda – lietuviams sunkiai sekėsi suskaičiuoti tuos kryžiukus, o galų gale suskaičiavus – pranešti rezultatą visiems balsuotojams. Maždaug tais laikais panašūs dalykai vykdavo ir kitose gentyse, tik jos skaičiuoti mokėjo daug geriau. Antai Britų salos, referendume pasiuntusios po perkūnais visą likusią Europą, popierius suskaičiavo per 7 valandas. Kiti užtrukdavo irgi panašiai.
Lietuviams sekėsi prasčiau. Gal dėl to, jog skaičiuotojų artelei vadovauti prieš 22 vasaras paskirtas Pirmininkas buvo ramus kaip Zen budistas, garsėjęs pomėgiu prieš vidurnaktį netikėtai pasirodyti nekantraujančiai miniai ir pranešti, kad kol kas neturi ką pranešti.
Balsus į Vilnių gabendavo įvairiais būdais. Vieni pagal senovės graikų pavyzdį bėgdavo nešdami žinią. Kiti negailėdami gindavo arklius, kol jie krisdavo apsiputoję.
Vėliau išradus dviratį mindavo su krepšiais kryželių negailėdami jėgų, bet laukiantiems naujienų visa tai atrodė nedovanotinai ilgai.
Net kai kaimyninė estų gentis ėmė balsuoti internetu, lietuviai tik nusišaipė ir toliau laikėsi Zen apeigų. Į istoriją pateko 2016 metų po Kristaus atvejis, kai į valdžią einant valstiečiams Pūstapėdžių apylinkės balsavimo rezultatų buvo laukiama net dvi paras. Kilo nemenkas triukšmas, nes toje apylinkėje kaip tyčia dėl vietos valdžioje su Kęstučiu grūmėsi pats Algirdas.
Ir tada kažkam kilo puiki mintis: žinias perduoti per balandžius, kurių tuomet buvo apsčiai prisiveisę visose apygardose. Greita, patikima, ekologiška. Tai patiko Briuseliui, atitiko Zen dvasią, o svarbiausia – rinkimų rezultatus visi sužinodavo daug greičiau.
