Į antrąjį klausimą bus atsakyta ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, kai paaiškės, kas surinks daugiau mandatų – konservatoriai ar „žalieji valstiečiai“. Tikėtina, kad valdančiąją koaliciją sudarys abi šios politinės jėgos, pasitelkusios Liberalų sąjūdį.
Dar nereikėtų atmesti ir kitokių dėlionių. Taigi dabar visi rinkimų dalyviai tiesiog sieks kuo labiau gerinti savo pozicijas vienmandatėse apygardose.
O kol kas vertėtų paieškoti atsakymo, kodėl pralaimėjo trečiojoje vietoje atsidūrę socialdemokratai? Dėl kokių priežasčių pagrindinė valdančioji politinė jėga iššvaistė piliečių pasitikėjimą ir daugiamandatėje apygardoje surinko beveik 70 tūkst. balsų mažiau nei 2012 metais?
Matyt, reikėtų sutikti su partijos garbės pirmininko A.Sakalo nuomone, kad socialdemokratai daugelio savo rinkėjų nesugebėjo įtikinti, jog yra socialdemokratai.
Žvelgiant plačiau, per visą kadenciją, o ypač jos pabaigoje, kairieji daliai savo rėmėjų nebeatrodė darnia, nuoseklia, socialdemokratiškomis vertybėmis besivadovaujančia ir tas vertybes įgyvendinančia komanda.
Itin iškalbingos rinkėjams tikriausiai pasirodė batalijos, kurios netgi pačioje partijoje virė dėl naujojo Darbo kodekso.
Maištingoji grupuotė, vadovaujama vieno pagrindinių maištininkų, kuris vadovavo ir rinkimų štabui, A.Syso, pralaimėjusi kovą, kaltinimais „vertybių išdavyste“ užpylė ir visą partiją.
Blaškymasis, panika, įsitraukimas į priešininkų primestą kovą pagal jų taisykles – taip būtų galima apibūdinti ir kairiųjų reakciją į visus tuos pusiau tikrus arba visai dirbtinai išpūstus skandalus, kuriais juos užpylė opozicija kartu su Prezidentūra.
Blaškėsi ir pats lyderis premjeras A.Butkevičius. Jeigų būtų buvusi sukurta Seimo komisija prezidentės veiklai tirti, puolančiųjų gretos tikrai praretėtų. Tačiau vėl po blaškymosi neišdrįsta žengti šio žingsnio. Sena tiesa – pasigailėsi, išsigąsi, gausi dvigubai.
Kairieji laiku nepajuto, kai daugelis rėmėjų ėmė svyruoti, abejoti, dairytis į šonus „kažko naujo“. O jei ir pajuto, buvo per vėlu. Negana to – taip ir nebuvo sugalvota, kaip tuos rinkėjus sulaikyti ir mobilizuoti.
Pagaliau dar vienas dalykas, dėl kurio sau ne tik nagus, bet ir alkūnes pagrįstai graužia socialdemokratai – jie paleido iš savo glėbio populiarųjį buvusį vidaus reikalų ministrą S.Skvernelį, kuris greitai tapo ir „žaliųjų valstiečių“ žvaigžde, ir garvežiu, nusitempusiu nemažai buvusių kairiųjų rėmėjų.
Kodėl pralaimėjo Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“? Čia priežasčių daug mažiau ir jos paprastesnės.
Po 2012-ųjų Seimo rinkimų „darbiečiai“ prarado maždaug 200 tūkst. rinkėjų. Nenuostabu – per tą laiką iš politinės scenos pasitraukė partijos įkūrėjas, kertinis jos akmuo, vienintelis viršelio veidas V.Uspaskichas.
Partija ne tik nerado bent kiek tinkamesnės pamainos, bet ir pati skendo vidaus rietenose. Ją skandino ir skandalai, juodosios buhalterijos bylos akmuo, itin kryptinga prezidentės D.Grybauskaitės kritika.
Nors „tvarkiečiai“ šiaip taip perkopė Seimo rinkimų barjerą, iš esmės vienintelis jų įstatinis kapitalas – iš prezidento posto pašalinto lyderio R.Pakso, kaip „sistemos aukos“, įvaizdis – irgi beveik išsivadėjo.
Tikėtina, kad daugelis trimis minėtomis valdančiosiomis partijomis nusivylusių rinkėjų papildė gretas tų, kurie ilgisi „kažko naujo“ ir patraukė R.Karbauskio ir S.Skvernelio link.
Dalis jų balsų nubyrėjo į 7 proc. Seimo barjero neperkopusios Antikorupcinės N.Puteikio ir K.Krivicko koalicijos skrynelę. Neatmestina, kad dalis pabėgėlių iš centro-kairiojo sparno papildė netgi konservatorių ar liberalų kraitį.
Žinoma, konservatorių sėkmės pagrindas – maksimaliai mobilizuoti maždaug 200 tūkst. rinkėjų, kurie už partijos lyderius per pastaruosius kelerius rinkimus balsuoja visada, nesvarbu, kas būtų prie vairo – vienas iš Landsbergių ar netgi A.Kubilius.
Prie ištikimų gerbėjų gvardijos šiemet prisidėjo dar per 60 tūkst. rinkėjų. Daugelis jų, matyt, sugužėjo iš liberalų stovyklos.
Nors jie galimo korupcijos skandalo buvo nublokšti nuo viršūnių, kurias pasiekė kadencijos viduryje, vis vien pasirodė gerai.
Daugiamandatėje apygardoje liberalai surinko tik keliais tūkstančiais balsų mažiau nei 2012 metais, keli kandidatai yra antrajame ture vienmandatėse, tad gali būti, kad jų pozicijos naujajame Seime bus ne blogesnės nei dabartiniame.
Daugelis gerbėjų, skirtingai nei socialdemokratų rinkėjai, nenusigręžė nuo Liberalų sąjūdžio, nors greičiausiai suprato, kad pas buvusį lyderį E.Masiulį rasti ketvirtis milijono eurų grynaisiais, jo tragikomiškai vadinti paskola, gali būti partijos juodoji kasa.
Šis pavyzdys – iškalbingas. Jis iliustruoja, kaip kaskart balsuoja daugelis iš tų maždaug pusės visų rinkėjų, dalyvaujančių rinkimuose.
Tokių balsuotojų motyvai – arba beatodairiška ištikimybė savoms politinėms ikonoms, ar protu sunkiai paaiškinamas „pabandom iš naujo“ poreikis. Nieko nuostabaus, kad netrukus galime išgirsti „vėl ne tuos išrinkom“.
