Politiko pažadai, kad policininkai, užuot tūnoję kabinetuose, daugiau patruliuos gatvėse, greičiau reaguos į įvykius, turėjo patikti visuomenei ir padėjo buvusiam ministrui gerinti įvaizdį, o per Seimo rinkimų kampaniją ir patraukti į savo pusę daugiau rinkėjų.
Juo labiau kad iš pradžių ir pareigūnų profsąjungos, palaikiusios glaudžius ryšius su Vidaus reikalų ministerijai (VRM) vadovavusiu S.Skverneliu, rėmė reformą.
Tačiau padėtis iš esmės pasikeitė – dabar buvę šios pertvarkos rėmėjai ėmė ja abejoti.
Kas atsitiko? Gal pareigūnams jų viršininkų reklamuojami pokyčiai, esą leisiantys iki 2020 metų net mažiausius policininkų atlyginimus kelti iki 1000 eurų, atrodė patraukliai tik kol nebuvo įgyvendinami praktiškai ir jau spėjo atsirūgti, kai tapo realybe?
Matyt, taip ir yra. Bet būta ir kitų priežasčių – S.Skvernelis, išeidamas iš VRM, išsivedė į politiką ir kai kuriuos pareigūnų profsąjungoms didelę įtaką dariusius savo komandos narius.
Vienaip ar kitaip, pastaruoju metu pasipylė protestai, o penkios pareigūnų profesinės sąjungos kreipėsi į prezidentę reikalaudamos paskelbti reformai moratoriumą.
Iškviestas į Prezidentūrą policijos generalinis komisaras Linas Pernavas teisinosi, žadėjo įvertinti pirmuosius pertvarkos rezultatus ir ją tęsti tik įsitikinus, kad tai pagerino policijos darbą ir padidino žmonių saugumą.
Bet visai atsisakyti sumanytų pokyčių policijos vadovas nežadėjo. Priešingai, jis rėžė, kad labiausiai permainoms priešinasi miegantys pareigūnai.
Kol kas nėra vienareikšmiško atsakymo, kas teisus, nes viešojoje erdvėje tik kryžiuojamos reformos šalininkų ir priešininkų ietys, o jų aršią polemiką skatina ir Seimo rinkimų kampanija.
Policijos vadovai žada padidinti gatvėse patruliuojančių policininkų skaičių kone dvigubai – nuo 1,6 tūkst. iki 3 tūkstančių. Trečdalyje šalies policijos komisariatų pertvarka jau vyksta.
Skelbiama, kad, tarkime, Vilkaviškio rajone anksčiau patruliuodavo 2–4 policijos ekipažai, dabar – 7–9, Trakų rajone buvo 1–2 ekipažai, o pertvarka leido padidinti jų skaičių iki keturių dieną ir trijų naktį.
Komisariatų vadovai raportuoja, kad greičiau nagrinėjami ir gyventojų pareiškimai – pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone tai vidutiniškai trukdavo tris savaites, o dabar pakanka 9 dienų.
Esą net ketvirtadaliu sumažėjo nusikaltimų ir kitokių teisės pažeidimų.
Jei tai tiesa, visuomenė turėtų tik džiaugtis, bet reformos oponentai abejoja policijos vadovų raportais. Girdėti balsų, kad nusikaltimų netgi daugėja, o ištiriama mažiau.
Vis dėlto turbūt nereikėtų abejoti, kad pertvarką vykdantys komisariatai daugiau policijos ekipažų išsiunčia patruliuoti į gatves. Gausesnės policijos pajėgos viešosiose vietose neabejotinai didina žmonių saugumo jausmą, padeda užkirsti kelią pirmiausia smulkiems teisės pažeidimams.
Policijos reforma ir buvo sumanyta tada, kai pareigūnams nesuspėjus laiku reaguoti į pagalbos prašymus žuvo keli žmonės, o visuomenėje kilo pasipiktinimo banga.
Tačiau dalis teisėsaugos ekspertų tvirtina, kad išvarius policininkus į gatves smuks ir taip prastoka ikiteisminių tyrimų kokybė, bus mažiau ištiriama nusikaltimų. Daugiausia abejonių kelia ketinimai sujungti viešąją ir kriminalinę policiją, o visus pareigūnus paversti universalais.
Iki šiol policijoje buvo aiški specializacija. Tad žmonės jau pasigenda apylinkės inspektorių, kurie užsiėmė nusikalstamumo prevencija konkrečioje vietovėje, tyrė administracinius pažeidimus.
Patruliai buvo rengiami reaguoti į įvykius naudojant specialiąsias priemones, kriminalistai – tirti ir užkardyti nusikaltimus. Pastariesiems keliami itin aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, būtinos specialios žinios, žvalgybinio darbo patirtis.
Bet dabar nuogąstaujama, kad kriminalinės policijos padaliniai bus likviduojami, ir prisimenama, kuo 1993 metais baigėsi sumanymas panaikinti Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą – banditų gaujos ėmė taip siautėti, kad teko skubiai ją atkurti.
Aišku, kriminalinė policija nebus naikinama, bet, matyt, reikėtų geriau išaiškinti, kaip kriminalistai dirbs drauge su viešąja policija. Juk jie užsiima kriminaline žvalgyba, susitikinėja su informatoriais, budi pasaloje, todėl viešas patruliavimas vilkint uniformą jų veiklai būtų pražūtingas.
Absoliučiai universalus policininkas – turbūt utopija, nors įvairesnis skirtingų specializacijų pareigūnų panaudojimas, jų bendras komandinis darbas neabejotinai sustiprintų policiją, padidintų jos efektyvumą.
O kilusi trintis, matyt, sumažėtų nuraminus pareigūnus, kad jiems nebus užkraunami papildomi darbai už juos atitinkamai neatsilyginant.
Neginčytina, jog reikia stiprinti policijos gebėjimą reaguoti į įvykius. Bet siekiant šio tikslo negalima silpninti kitų, visuomenei ne mažiau svarbių jos galių.
