Tačiau LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis dėl to nesuka galvos – anksčiau portalui lrytas.lt jis sakė, kad ideologiniai partijų skirtumai nyksta visoje Europoje, o Lietuvoje jie mažai ką reiškia.
Taigi, anot jo, „valstiečiai“ yra ir kairieji, ir dešinieji tuo pat metu. O kartu – nei tie, nei anie. Galbūt ideologinio stuburo neturėjimas ir lėmė, kad sėkmės sulaukę naujokai kol kas nesiryžta aiškiai atsakyti į rinkėjams dabar svarbiausią klausimą: su kokiomis partijomis jie norėtų formuoti būsimą valdžią?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius filosofas Alvydas Jokubaitis perspėjo: ideologinės tapatybės praradimas veda prie demokratijos ir pačios valstybės praradimo slenksčio.
Tačiau interviu portalui lrytas.lt filosofas pripažino, jog ideologinės Lietuvos partijų skirtybės – sąlygiškos ir neretai apgaulingos, o kairės ir dešinės sąvokos – sujauktos.
Pavadinimai dažnai apgauna
– Į politinio elito viršų nuolat prasibrauna aiškios ideologinės apibrėžties neturintys politiniai dariniai: Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, dabar – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga? Kuo tai gali būti pavojinga?
– Kas yra aiški partijos ideologinė apibrėžtis? Bažnyčioje besimeldžiančių žmonių paklauskite apie jų tikėjimą, ir jie nustebins savo gana menkomis teologijos žiniomis. Būdami toje pat bažnyčioje žmonės skirtingai suvokia savo santykį su Dievu.
Tam, kad tikėtum Dievą, nereikia būti teologijos profesoriumi. Tai, kad kokia nors politinė partija vadinasi visiems iš vadovėlių žinomu liberalų, socialistų ar konservatorių vardu, dar nereiškia, jog tai liberalų, socialistų ir konservatorių partijos. Mes tik esame įpratę prie kelių skambių pavadinimų.
Jungtinę Karalystę valdė jų vietinė kairioji Darbo partija, o Lenkiją dabar sėkmingai, bet triukšmingai valdo dešinioji „Tvarka ir teisingumas“. Pavadinimas dažnai būna apgaulingas.
– Po šių Seimo rinkimų Lietuva turėtų pasisukti į politinę dešinę. Tačiau daugelis analitikų teigia, kad Lietuvoje kairės ir dešinės sąvokos yra supainiotos, jos neatitinka politinės tikrovės. Kaip manote jūs?
– Kairė ir dešinė yra tik patogios konvencijos. Kairę ir dešinę ranką painioja nebent maži vaikai. Jeigu aiškiai pasakytume, ką vadinti politine kaire ir dešine, niekas nesipainiotų.
Problema ta, kad dėl kairės ir dešinės supratimo vyksta politinė kova. Tai nevyksta nepriklausomai nuo politinės kovos aiškiai nustatytos sąvokos. Politikai neturi atitikti to, ką politikos mokslininkai vadina kaire ir dešine. Daugelis iš politikų ieško vidurio arba trečiojo kelio.
Lietuvos konservatoriai ir socialdemokratai teikia daugybę progų suabejoti jų ištikimybe kairei arba dešinei. Neaišku kodėl, bet dešinė daugybėje kalbų reiškia kažką geresnio negu kairė.
Santuokinę neištikimybę lietuviai vadina „ėjimu į kairę“, anglai klausia „What is left?“, rusai neliteratūrine kalba šneka apie „levyj čelovek“, o vokiečiai atsikėlimą ne ta koja tapatina su atsikėlimu kaire koja. Nepaisant to, šis įprotis nesutrukdo daugeliui piliečių vadintis kairiaisiais.
– Gal mūsų politinės kultūros problemų šaknys glūdi istorijoje? Ar tai lemia tas faktas, kad po SSRS žlugimo partijos kūrėsi ne atstovaudamos socialiniams sluoksniams, o pagal interesų, dažnai siaurų, grupes ir iš to išėjo makalynė, partijos taip ir nepelnė didelės dalies visuomenės pasitikėjimo.
– Po sovietmečio lietuviai išbandė visus vakarietiško gyvenimo malonumus, įskaitant pasidalijimus į partijas. Mūsų politikai nepaliko neužpildyto nė vieno partinės priklausomybės langelio, įskaitant anarchizmą, kurį propaguoja kai kurie jauni žmonės.
Kas dabartinėje Lietuvoje yra socialinis sluoksnis? Mes neturime vieningą politinį interesą turinčios darbininkų klasės, nes Lietuvos darbininkai nesugeba įkurti ne tik savo atskiros politinės partijos, bet ir savo pačių veikla grindžiamos profsąjungos. Kai kurie Lietuvos darbininkai nesuduria galo su galu, o kai kas gyvena kaip tikri smulkiosios buržuazijos atstovai.
Tą patį galima pasakyti apie valstiečius, kurie taip pat nenori būti atstovaujami kaip klasė. Valstiečių vardą turinti politinė Lietuvos partija nebūtinai turi atstovauti valstiečiams. Tiki, kad bus pokyčių
– Kokia koalicija geriau išreikštų rinkėjų lūkesčius – „Valstiečių“ su konservatoriais ir liberalais ar su socialdemokratais? Ar nėra jokio skirtumo, turint omenyje, kad šios partijos, anot jūsų, tėra partijų simuliakrai?
– Tikrai būtų neteisinga, jeigu pradėčiau kištis ne į savo reikalus. Teisingumas reikalauja kiekvienam žmogui atiduoti tai, kas jam priklauso. Teisingumas reikalauja objektyviai, iš šalies traktuoti kitus žmones. Šiuo atveju to nesugebėčiau padaryti.
Mano komentaras būtų neteisingas. Turėkime kantrybės, greitai viskas paaiškės.
Galiu tik užtikrinti, kad pokyčių bus. Nors, regis, prancūzai sako, kad „juo daugiau permainų, juo labiau viskas taip pat“.
– Ideologinių ribų išsitrynimą vertinate kaip pavojingą reiškinį valstybės, politikos subjekto išlikimui. Bet juk ideologinių principų takoskyra nyksta pasauliniu mastu. Atsiranda ideologiškai nemotyvuotų partijų, neaiškus jų socialinis angažavimas. Tai ir kitoms Europos valstybėms gresia tas pat, kas Lietuvai?
– Demokratija gali veikti tik piliečiams pasidalijus į skirtingas ideologijas. Konstitucijoje vieninga tauta turi suskilti į tarpusavyje kovojančias ideologijas, nes kitaip nebūtų prasmės kovoti dėl valdžios.
Pasauliniu mastu ideologinės takoskyros neišnyko. Kinai rodo, kad ekonominis augimas nebūtinai yra susijęs su demokratija, islamo šalių piliečiai neįsivaizduojamu greičiu sukuria naują Islamo valstybę, o po visą pasaulį išsibarstę žydai rodo ištikimybę Izraelio tautinei valstybei.
Tik Europos Sąjunga turi didelių idėjinio tapatumo problemų. Tai vyksta tuo metu, kai Europos Parlamentas yra tikras ideologinių sektų prieglobstis.
– Teigėte, jog ES perša „neutralaus“ žmogaus koncepciją. Nutrinami rasių, tautų, šeimų, ideologijų skirtumai. Bet gal tai ir yra vakarietišką toleranciją postuluojančios prielaidos? Kaip atrodytų moderni feisbukinė visuomenė, kurioje katalikas pliektųsi su protestantu dėl Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo?
– Tolerancija nereiškia pažiūrų skirtumo nebuvimo. Priešingai, tolerancija reiškia tokį gilų mano ir jūsų požiūrio skirtumą, kad aš vos galiu jį pakęsti ir labai sunkiai randu motyvą pakantumui. Abejingumas nėra tapatus tolerancijai. Priešingai, jeigu aš esu jūsų pažiūroms abejingas žmogus, nereikalingas joks pakantumas.
Europiečių problema yra ne tolerancija, bet abstraktaus žmogaus religija. Skirtumus šalinantis humanizmas vieną dieną europiečių neleis vadinti „europiečiais“, kaip dabar kai kuriose šalyse tėvo neleidžiama vadinti tėvu, o motinos motina, bet vartojami terminai „tėvas I“ ir „tėvas II“. Nemanau, jog tai didelis žmonijos laimėjimas.
Valstybė – ne krevetės
– Žlugus komunizmui ginčus, kaip geriau sutvarkyti pasaulį, kokia ideologija geresnė, pakeitė diskusijos internete, kokie skalbimo milteliai geresni, kuris TV projektas įdomesnis, ar tinka Natalijai Bunkei rožinė suknelė, ir panašiai.
Ideologijos susiplakė, kaip ir dabar madingos kulinarinės tradicijos: korėjietiškai pagamintos krevetės su itališkais makaronais ir anglišku mėtų padažu. Bet ar tai blogai? Europoje neliko pagrindo kruviniems konfliktams, kuriuos įžiebdavo žmogaus susitapatinimas su konkrečia religija, ideologija?
– Samprotavimai apie ideologijų pabaigą visada yra labai ideologiški. Individualizmas yra toks pats ideologinis principas kaip ir komunizmas. Norint veikti politikoje, reikia ideologijų.
Kitaip neįmanoma bendriems politiniams veiksmams sutelkti didelio skaičiaus žmonių. Net jeigu ideologija pasidarytų panaši į graikų mitologiją, ji turėtų atskirti žmones. Lietuvos Konstitucija yra pagrįsta tautos suvereniteto idėja.
Niekas nėra matęs lietuvių tautos kaip atskiro kolektyvinio subjekto. Lietuvių tauta visa pasirodo tik kartu su idėja. Mes tikime šia idėja ir daugelis patriotų už ją paaukojo gyvybę.
Jeigu žmonėms galvoje neliks Lietuvos idėjos, tai neliks ir Lietuvos valstybės. Nelyginkime Lietuvos valstybės su krevetėmis. Tai pradėjus daryti vietoj Vasario 16-osios reikėtų švęsti Žvejų dieną.
Sovietų kariams ginklu sunaikinus Lietuvos parlamentą, nebūtų sunaikinta jo idėja.
