Tačiau lietaus krašto – Lietuvos, šiaip geografiškai artimos jaunesniajai seseriai Latvijai šalies, didžiojoje žiniasklaidoje taip ir neprašmėžavo nė vienas, net kuklus, pranešimas apie svarbų metų įvykį Baltijos šalims – Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV mokymus Rygoje, rengtus spalio 10 ir 11 d.
Įvykis – reikšmingas ir kultūriniu, ir politiniu požiūriu, tačiau didelei mūsų visuomenės daliai išvis nežinomas. Išgarsintas jis trispalvės valstybės aparatui įvarytų baimės, nes pradėtų vaidentis, jog tai trukdo santykiauti su Tibetą okupavusia Kinijos Liaudies Respublika. Juk Lietuva kartu su visa demokratine Europa gėdingai palaiko Kinijos melą dėl Tibeto.
Pernelyg smulkiai į tolimosios Sniegynų šalies istoriją ir kultūrą nesigilinantys žmonės gali ir lengvai paklysti faktų ir apgaulių klampynėje. Nieko nuostabaus, kad žemėlapį mokantys skaityti, tačiau nepakankamai susigaudantys Lietuvos gyventojai dėl iš Rytų pusės pučiamų propagandos vėjų Tibetą nuoširdžiai laiko Kinijos dalimi.
Juolab kad mūsų geografinėse lygumose yra Tibeto laisvės rėmėjų, kurių skleidžiama idėja kilni, tačiau informacinių karų technologų iniciatyva jų entuziazmas ir energija klastingai nukreipiama ir į visiškai kitokių bėdų turinčius probleminius regionus. Tuomet, pavyzdžiui, chaosas Ukrainoje įžūliai ir primityviai prilyginamas Tibeto padėčiai.
Tačiau skirtumas yra tas, kad didžiąją savo istorijos dalį buvęs nepriklausomas ir galingas Tibetas – okupuotas ir realiai nyksta, o netvarkoje gyvenanti ir korupcijoje skendinti Ukraina turi tiek daug tos laisvės, kad su ja be Jungtinių Valstijų slaptųjų tarnybų pagalbos niekaip nebesugeba susitvarkyti.
Gali būti, kad pastaroji Dalai Lamos viešnagė Latvijoje pas mus buvo pražiopsota ir dėl to, kad ji per atsitiktinumą sutapo su pirminių balsavimo Lietuvos apygardose rezultatų skaičiavimų strigimais.
Neabejotinai runkelių šalies žmonijai valstiečių ir konservatorių lenktynės braunantis link valdžios lovio – žymiai svarbiau už Nobelio taikos premijos laureatą, kuris prieš ketvirtį amžiaus vienas pirmųjų viešai išreiškė paramą Lietuvai dėl nepriklausomybės siekio.
Kita vertus, Kunduno mokymai Rygoje pas mus nesulaukė susidomėjimo ir skambių atgarsių ne vien dėl politinių reikalų. Priežastys – kur kas gilesnės. Renginys nebuvo plačiai aptarinėjamas pirmiausia todėl, kad jis vis tiek nepritrauktų fasadinio elito „čiučiundrų“ ir povų.
Organizatoriai prie įėjimo, virš kurio plazdeno tiktai eilės maldų vėliavų, nenutiesė raudono kilimo. Be to, nepasirūpino šampanu, o per pertrauką tarp Dalai Lamos paskaitų žiūrovams dalijo sumuštinius, krosanus, šokolado batonėlius ir arbatą. Jokių austrių, šerbetų, trumų, jokių 25 valandas baltame vyne iš kairiojo Reino kranto troškintos triušienos ir kitų rafinuotų delikatesų.
Svarbiausia – nebuvo pasamdyta glamūro fotografų, kuriems svečiai pozuotų atkišę anties lūpas ir garsių prekės ženklų aksesuarų klastotes. Į Skonto halę sugužėjusių buriatų, tuvių ir kalmukų šelmiški žvilgsniai bei jų ryškiaspalviai tautiniai kostiumai ar bordiniai vienuolių apsiaustai – ne ta mada, ne tas blizgesys, prie kurio įpratę lietuviški žmonių žurnalai ir stiliaus rubrikos.
Aišku, Lietuvoje niekada nebus pražiopsotos naujienos apie ne pirmas, bet, kaip visuomet, ir ne paskutines Mios vestuves bei skyrybas. Neduokdie praleisti ir Bunkės buitinius konfliktus su vyrais ir jos tatuiruotės erotinėje kūno zonoje nuotraukas arba dizainerio Aliošos nuožmias kautynes su žmona manekene.
Suprantama, lietaus valstybės viešojoje erdvėje visuomet būna paskelbiama apie bet kokio trečiarūšio Užatlantės karo klerkučio vizitą kaimyninėse šalyse. Dargi turi būti paplatintos marazminės aptakios tarologo Leopoldo prognozės, nes diena be Leopoldo paistalų – kaip horoskopas be Palmiros.
O kai liaudis tarp svarbiausių dienos žinių dar reikalauja naujo šutintų bulvių su spirgais recepto, jau visai nebelieka vietos žiniai apie Jo Šventenybės viešnagę kaimyninėje Latvijoje.
Nepaisant tokio Lietuvos žiniasklaidos abejingumo, į Rygos Skonto halę atvyko apie 4 500 Tibeto budizmo išpažinėjų ir Dalai Lamos gerbėjų, daugiausia – iš Baltijos ir Skandinavijos šalių, Maskvos, Sankt Peterburgo bei budistinių Rusijos regionų – Buriatijos, Kalmukijos ir Tuvos. Buvo svečių ir iš Mongolijos, Šveicarijos, Jungtinių Valstijų. Tiek žmonių, kiek suvažiuoja į pasaulinio garso muzikos žvaigždžių šou.
Paradoksas tik toks: tų, kurie turi didžiausią įtaką valstybių valdyme, Dalai Lamos įžvalgos apie paprastus ir taikius pasaulio problemų sprendimo būdus niekaip nepasiekia. Regis, aišku kaip dieną – karų kurstymas dar jokių bėdų nepašalino, o jų tik padaugino.
Tačiau ši elementari tiesa militaristine ideologija mintantiems planetos galingiesiems ir jų padlaižūnams, kurių knibždėte knibžda ir Lietuvoje, – labai tolima. Tokia tolima kaip kelionė iš Vilniaus į Rygą važiuojant per Abchaziją.
