Ankstesnės buvo piktesnės, nevengiant smūgiuoti žemiau juostos, pasitelkiant net juodąsias technologijas. Bet kokias ne vienų rinkimų diskusijas ženklino aiški takoskyra tarp landsbergininkų ir brazauskininkų ir tai buvo matyti ne tik iš kalbų, bet ir iš veido išraiškos.
Dabartiniuose ginčuose dešiniųjų pyktis ant valdžios yra dirbtinis, teatralizuotas, akivaizdžiai perdėtas, todėl ir dažnai verčiantis šypsotis. Neatsitiktinai šioje rinkimų kampanijoje daug juoko ir pašaipų.
Kandidatai į Seimą neįsižeidė net dėl labiau nei keistų debatų taisyklių. Ką galima pasakyti per dvi minutes, o dažniausiai per 30 likusių sekundžių? Kelis lozunginius sakinius, be jokios argumentacijos. Kas šūkiais kalbėjo, tas ir kilo rinkėjų akyse.
Teigiamas dalykas – beveik pradingo bendradarbiavimo su KGB korta. Į politinę sceną lipa jauni, kuriems jau nebereikia plėšyti marškinių, rodyti širdį, kad esi patriotas. Naujoji politikų karta apie KGB žino tik iš pasakojimų.
Nustebino vyresnės kartos rinkėjų kartojama frazė, jog „senių“ politikoje nebereikia, užleiskime vietą jaunimui. Savotiški rinkimų kampanijos Pilėnų variantas: senius – ant laužo.
Mano manymu, kuo žmogus vyresnis, tuo išmintingesnis. Politikoje tai ypač naudingas dalykas. Nors kai pasiklausai dabartinių JAV prezidento rinkimų debatų, vėlgi visokių minčių į galvą ateina.
Suprantu, kodėl į pretendentus valdyti valstybę žiūrima ironiškai prisimerkus, bet niekaip nesuvokiu, kodėl taip paniekinamai išlydimi neperrinktieji. Pribloškė vienos televizijos laidos reportažas apie pasitraukiančius iš Seimo. Ne vieną kadenciją įstatymų leidyboje dirbęs politikas speičiamas į kampą, laukiant, kol jo balse apie praleistus politikoje metus suskambės nusivylimo gaida arba akyse pasirodys ašaros.
Auka spyriojasi, dirbtinai šypsosi, ironizuoja, pagaliau išsilaisvina, bet kol nueina iki kokių nors durų, jį pasiveja žodžiai: išėjęs gaus kompensaciją, tad už ją metus galės nedirbti. Ta pačia proga apklausiami gatvėje praeiviai, ar jie priimtų į darbą „atbuvusį“ seimūną. Keli kiemsargiai purto galvą: jokiu būdu.
Įspėjimas būsimiems jauniems Seimo nariams: jeigu per rinkėjų duotą laiką nesusikursi ateities, pasitraukus iš politikos tavęs net kiemsargiai į darbą nepriims. Apie tai tik tiek galima pasakyti – tie, kurie šaiposi, ir patys pasens.
Kasmet Seimas vis labiau peikiamas kaip institucija. Mes atkakliai kritikuojame Rusiją, kam jos žmonės renka V.Putiną palaikančius veikėjus į Dūmą. Deja, mūsų visuomenė elgiasi ne kitaip. Rusai garbina „carą“ , o politikus laiko vagimis, už kuriuos nori nenori tenka balsuoti.
Lietuvos piliečiams politikas jau pagal apibrėžimą yra įtartinas subjektas, todėl jie į rinkimus eina kaip į lažą. Visuomenės nuomonę apie Seimą palaiko ir prezidentė. Į klausimą, ko ji tikisi iš kitos sudėties Seimo, atsakymas buvo bauginamai paprastas: kad mažiau vogtų.
Gal ir kitų valstybių prezidentai panašiai mąsto apie savo šalies parlamentus, bet tokiais atvejais visada pasitenkina bendromis frazėmis: dirbsime, tarsimės, kursime. Ne paslaptis, mūsų prezidentė nėra didelė etiketo gerbėja.
Nepaisant emocijų lietaus, kuris visada užpila Seimą, vis dėlto svarbiau, kokia bus jo nauja sudėtis. Tikrai nemanau, jog tai būsimi vagys, apgavikai ar karjeristai. Prognozuoju, jog būtent besiformuojanti koalicija, kad ir kokia ji būtų, pradės iš dugno kelti Seimo reitingus.
Kodėl? Todėl, kad pradėjo aiškiau formuotis dvipartinė sistema, kurios dėl pasirinkimo aiškumo, didėjančių galimybių įgyvendinti skelbiamas idėjas ir už tai prisiimti atsakomybę visuomenė seniai laukia.
Formaliai dar išlieka penkios parlamentinės partijos, bet jų reikšmė skiriasi iš esmės. Darbo partijos žlugimas buvo prognozuojamas labai seniai, ir pagaliau taip įvyko. Išsikapstę „tvarkiečiai“ kaip politinis darinys išsilaikys ne ilgiau kaip metus.
Partijas nelaimėles pakeitę „valstiečiai“ dar nėra partija tikrąja to žodžio prasme ir dar neaišku, ar tokia kada nors bus. Kol kas tai politinis fantomas, kuris nervina konservatorius ir socialdemokratus, bet tai laikinas reiškinys, nors ir neišnyksiantis be pėdsako.
„Valstiečiai“ iš esmės skiriasi ir nuo „darbiečių“, ir nuo „tvarkiečių“. Pastarieji kilo avantiūristiniu pagrindu, taip ir pabaigė.
„Valstiečiai“ telkia modernią, kūrybiškai mąstančią, iki šiol ignoruotą arba nepastebėtą politinio elito dalį, galinčią Lietuvos ateities planuose suvaidinti didelį vaidmenį. Žinoma, jeigu konservatoriai ir socialdemokratai elgsis išmintingai.
Savo nuostatomis „valstiečiai“ yra arčiausiai modernios socialdemokratijos, tad artimiausių dešimties metų Lietuvos politinę evoliuciją įsivaizduočiau maždaug taip: dešiniųjų, konservatorių, blokas su liberalų atšaka ir kairiųjų blokas su „valstiečiais“ ir socialdemokratais bei žaliųjų atšaka.
Aišku, „valstiečiai“, nešini momentinės politinės sėkmės sparnų, į bet kokius blokus žiūri iš aukšto. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka nusileisti ant žemės.
Politikos dėsniai yra stipresni už atskiro politiko norus. Kuo anksčiau į naują politinį žaidimą įsitraukę politikai tai supras, tuo geriau bus ir Lietuvai.
