Ankstesnės buvo piktesnės, nevengiant smūgiuoti žemiau juostos,
pasitelkiant net juodąsias technologijas. Bet kokias ne vienų rinkimų
diskusijas ženklino aiški takoskyra tarp landsbergininkų ir
brazauskininkų ir tai buvo matyti ne tik iš kalbų, bet ir iš
veido išraiškos.
Dabartiniuose ginčuose dešiniųjų pyktis ant valdžios yra dirbtinis,
teatralizuotas, akivaizdžiai perdėtas, todėl ir dažnai verčiantis
šypsotis. Neatsitiktinai šioje rinkimų kampanijoje daug juoko ir
pašaipų.
Kandidatai į Seimą neįsižeidė net dėl labiau nei keistų debatų
taisyklių. Ką galima pasakyti per dvi minutes, o dažniausiai per 30
likusių sekundžių? Kelis lozunginius sakinius, be jokios
argumentacijos. Kas šūkiais kalbėjo, tas ir kilo rinkėjų akyse.
Teigiamas dalykas – beveik pradingo bendradarbiavimo su KGB korta. Į
politinę sceną lipa jauni, kuriems jau nebereikia plėšyti marškinių,
rodyti širdį, kad esi patriotas. Naujoji politikų karta apie KGB žino
tik iš pasakojimų.
Nustebino vyresnės kartos rinkėjų kartojama frazė, jog „senių“
politikoje nebereikia, užleiskime vietą jaunimui. Savotiški rinkimų
kampanijos Pilėnų variantas: senius – ant laužo.
Mano manymu, kuo žmogus vyresnis, tuo išmintingesnis. Politikoje tai
ypač naudingas dalykas. Nors kai pasiklausai dabartinių JAV prezidento
rinkimų debatų, vėlgi visokių minčių į galvą ateina.
Suprantu, kodėl į pretendentus valdyti valstybę žiūrima ironiškai
prisimerkus, bet niekaip nesuvokiu, kodėl taip paniekinamai išlydimi
neperrinktieji. Pribloškė vienos televizijos laidos reportažas apie
pasitraukiančius iš Seimo. Ne vieną kadenciją įstatymų leidyboje dirbęs
politikas speičiamas į kampą, laukiant, kol jo balse apie praleistus
politikoje metus suskambės nusivylimo gaida arba akyse pasirodys ašaros.
Auka spyriojasi, dirbtinai šypsosi, ironizuoja, pagaliau išsilaisvina,
bet kol nueina iki kokių nors durų, jį pasiveja žodžiai: išėjęs gaus
kompensaciją, tad už ją metus galės nedirbti. Ta pačia proga
apklausiami gatvėje praeiviai, ar jie priimtų į darbą „atbuvusį“
seimūną. Keli kiemsargiai purto galvą: jokiu būdu.
Įspėjimas būsimiems jauniems Seimo nariams: jeigu per rinkėjų duotą
laiką nesusikursi ateities, pasitraukus iš politikos tavęs net
kiemsargiai į darbą nepriims. Apie tai tik tiek galima pasakyti – tie,
kurie šaiposi, ir patys pasens.
Kasmet Seimas vis labiau peikiamas kaip institucija. Mes atkakliai
kritikuojame Rusiją, kam jos žmonės renka V.Putiną palaikančius veikėjus
į Dūmą. Deja, mūsų visuomenė elgiasi ne kitaip. Rusai garbina „carą“ ,
o politikus laiko vagimis, už kuriuos nori nenori tenka balsuoti.
Lietuvos piliečiams politikas jau pagal apibrėžimą yra įtartinas
subjektas, todėl jie į rinkimus eina kaip į lažą. Visuomenės nuomonę
apie Seimą palaiko ir prezidentė. Į klausimą, ko ji tikisi iš kitos
sudėties Seimo, atsakymas buvo bauginamai paprastas: kad mažiau
vogtų.
Gal ir kitų valstybių prezidentai panašiai mąsto apie savo šalies
parlamentus, bet tokiais atvejais visada pasitenkina bendromis frazėmis:
dirbsime, tarsimės, kursime. Ne paslaptis, mūsų prezidentė nėra didelė
etiketo gerbėja.
Nepaisant emocijų lietaus, kuris visada užpila Seimą, vis dėlto
svarbiau, kokia bus jo nauja sudėtis. Tikrai nemanau, jog tai būsimi
vagys, apgavikai ar karjeristai. Prognozuoju, jog būtent
besiformuojanti koalicija, kad ir kokia ji būtų, pradės iš dugno kelti
Seimo reitingus.
Kodėl? Todėl, kad pradėjo aiškiau formuotis dvipartinė sistema, kurios
dėl pasirinkimo aiškumo, didėjančių galimybių įgyvendinti skelbiamas
idėjas ir už tai prisiimti atsakomybę visuomenė seniai laukia.
Formaliai dar išlieka penkios parlamentinės partijos, bet jų reikšmė
skiriasi iš esmės. Darbo partijos žlugimas buvo prognozuojamas labai
seniai, ir pagaliau taip įvyko. Išsikapstę „tvarkiečiai“ kaip politinis
darinys išsilaikys ne ilgiau kaip metus.
Partijas nelaimėles pakeitę „valstiečiai“ dar nėra partija tikrąja to
žodžio prasme ir dar neaišku, ar tokia kada nors bus. Kol kas tai
politinis fantomas, kuris nervina konservatorius ir socialdemokratus,
bet tai laikinas reiškinys, nors ir neišnyksiantis be pėdsako.
„Valstiečiai“ iš esmės skiriasi ir nuo „darbiečių“, ir nuo „tvarkiečių“.
Pastarieji kilo avantiūristiniu pagrindu, taip ir pabaigė.
„Valstiečiai“ telkia modernią, kūrybiškai mąstančią, iki šiol ignoruotą
arba nepastebėtą politinio elito dalį, galinčią Lietuvos ateities
planuose suvaidinti didelį vaidmenį. Žinoma, jeigu konservatoriai ir
socialdemokratai elgsis išmintingai.
Savo nuostatomis „valstiečiai“ yra arčiausiai modernios
socialdemokratijos, tad artimiausių dešimties metų Lietuvos politinę
evoliuciją įsivaizduočiau maždaug taip: dešiniųjų, konservatorių,
blokas su liberalų atšaka ir kairiųjų blokas su „valstiečiais“ ir
socialdemokratais bei žaliųjų atšaka.
Aišku, „valstiečiai“, nešini momentinės politinės sėkmės sparnų, į bet
kokius blokus žiūri iš aukšto. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka
nusileisti ant žemės.
Politikos dėsniai yra stipresni už atskiro
politiko norus. Kuo anksčiau į naują politinį žaidimą įsitraukę
politikai tai supras, tuo geriau bus ir Lietuvai.