Juk būtent Susisiekimo ministerijos pastangomis Lietuva jau nebėra jūrinė valstybė.
Užuot bent pabandęs rasti investuotoją seniai leisgyvei „Lietuvos jūrų laivininkystei“, Susisiekimo ministerija su savo kolegomis sumąstė iš koto verčiantį planą – priskolinti pinigų šiai kompanijai iš kitų valstybės valdomų įmonių.
Viskas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis: tris milijonus eurų įsūdę „Lietuvos geležinkeliai“ atgavo tik dalį sumos, pusę milijono paskolinusi „Smiltynės perkėla“ pinigų tebelaukia, tik vargu ar turi daug vilčių. Mat nustekenta laivybos kompanija bankrutuoja, plaukti dar galintys laivai išparduoti už mažesnę sumą, nei tikėtasi.
Tiesiog klasikinis pavyzdys, kas nutinka, kai valstybė nenori iš rankų paleisti verslo, nors juo užsiimti nė iš tolo nėra jos priedermė.
Tačiau „Lietuvos jūrų laivininkystės“ epopėją ateityje bus galima prisiminti kaip nereikšmingą, jei naujieji šalies gelbėtojai įgyvendins savo deklaruojamus užmojus.
Ko vertas vien planas sukurti valstybinį prekybos alkoholiu tinklą (kuris turėtų neveikti savaitgaliais) ir dar tikėtis iš jo į biudžetą kasmet surinkti šimtus milijonų eurų!
Jei būtų nacionalizuotos ir gamyklos, tuomet apie tokias sumas galima būtų kalbėti. Tačiau vien iš prekybos?
Dėl šitokio rezultato plano įgyvendintojai galėtų pelnyti Nobelio ekonomikos apdovanojimą. Juolab kad šį prizą skiria ne kas kitas, o švedai, iš kurių naujieji Lietuvos gelbėtojai ir ima pavyzdį, kaip išblaivinti tautą.
Kiek teks investuoti, kad toks tinklas būtų sukurtas? Nė kiek – gali atsakyti žaliųjų valstiečių vedliai. Ir bus visiškai teisūs.
Juk šios partijos programoje įrašyta, kad būtinai reikalingas ir valstybinis bankas, kuriuo turėtų virsti Lietuvos paštas.
O penkių procentų kartelę vos peršokę „tvarkiečiai“ jau net ir pavadinimą jam turi – „Vytis“.
Kad jau šitaip, kodėl paštininkai, pradėję dalyti paskolas ir išdavinėti kredito bei debeto korteles, šalia negalėtų pasistatyti ir vitrinos su svaigalais? Viskas – valstybės rankose: gauni kreditą, čia pat išsyk apsiperki artėjančiam savaitgaliui, ir ramu.
Bet ties tuo sustoti būtų nusikaltimas. Mat Naisių globėjas pasiryžęs steigti ir valstybinių vaistinių tinklą. Tik nepamąstęs leptelėjo, kad jas įkurti derėtų ligoninėse ar poliklinikose. Nesąmonė!
Kodėl negalėtų prezervatyvų, čiulptukų ir vaistų pardavinėti tie patys paštininkai? Bus ir bankas, ir alkoholio krautuvė, ir vaistinė vienoje vietoje.
Išsigrynini pinigų, išsiunti sveikinimą, nusiperki butelį viskio ir dar aspirino, kad galva kitąryt mažiau plyštų.
Kadangi Lietuvos paštas užsiima siuntų gabenimu, tai, pripirkus autobusų, jam galima perleisti ir keleivių vežimo paslaugas. Valstybė kontroliuotų, viskas ramu ir gerai.
Tik kažkodėl planų kūrėjai neatsižvelgė, kad tie patys pavyzdiniai skandinavai neretai elgiasi priešingai.
Pavyzdžiui, visai neseniai Švedijos ir Norvegijos vyriausybės pardavė dalį jų valdomų oro kompanijos SAS akcijų. Kodėl? Anot Norvegijos pramonės ministrės M.Maeland, nėra jokių priežasčių, kodėl valstybė turėtų valdyti oro bendrovę.
Lygiai taip pat nėra jokių priežasčių valstybei imtis prekybos vaistais, bankininkystės, krovinių gabenimo laivais po visą pasaulį. Nes verslas – tai rizika, o kai jis valstybinis, šią riziką dažnai ne savo noru priversti prisiimti visi mokesčių mokėtojai.
Tad ar tikrai kai kurie politikai nori, kad viskas būtų „kaip pas skandinavus“? Gal ir taip, tik taip elgdamiesi greičiausiai atsidurtume arčiau Rusijos. Ar bent Lenkijos, kurios valdžia pasiryžusi atimti žmonių investicijas iš privačių pensijų fondų. Juk valstybė tvarkosi geriau, ar ne?
