Protesto mitingai, laiškai įvairioms sovietų valdžios įstaigoms, diskusijos laikraščiuose. Nors atrodė, kad tais gūdžiais laikais garsiai reikšti savo nuomonę, o juo labiau nepritarimą partijos planams, rizikinga, neabejingiems paveldui vilniečiams pavyko išsaugoti ne vieną objektą.
Rugsėjįį minint Europos paveldo dienas specialistai vardijo, ko Vilniuje galėjome netekti. „Sostinė“ pasidomėjo, kaip sovietmečiu vyko protestai dėl kultūros paveldo objektų naikinimo.
Beje, Vilniuje į kovą dėl paveldo aktyvistai kilo ne tik sovietmečiu, bet ir caro valdymo laikais.
Kūrėsi įvairios draugijos
1986 metais pasklido žinia, kad per du šimtmečius skaičiuojančias Rasų kapines ketinama tiesti automagistralę. Šis kelias turėjo tapti Dunojaus gatvės tęsiniu.
Ten, kur turėjo driektis magistralė, per seniausias sostinės kapines vinguriuoja istorinė Sukilėlių gatvė. Sovietmečiu ji buvo pavadinta Morkų gatve.
Garsiai dėl to protestuoti pavieniai asmenys nedrįso, bet 1987-ųjų pavasarį pradėjo burtis bent kelios organizacijos, kurios vis garsiau pasisakė prieš Rasų kapinių naikinimą.
Taip susikūrė paminklosaugininkų, mokslo įstaigų darbuotojų ir studentų „Santarvės“ draugija, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ vardu. Ji ne tik protestavo dėl Rasų kapinių niokojimo, bet ir veikė kaip klubas, rengiantis viešas diskusijas įvairiais visuomenę jaudinančiais klausimais.
Panašiais principais veikė ir tais pačiais metais įsikūrusi „Talkos“ draugija, ji daug dėmesio skyrė kultūros ir istorijos paveldui išsaugoti.
Ši organizacija ragino padėti Žemutinę pilį ir Arkikatedros požemius tyrinėjantiems archeologams, rengė Kernavės piliakalnių tvarkymo talkas.
Pakrikštijo Morkų gatve
Draugijoms pavyko pasiekti, kad automagistralė per Rasų kapines nebūtų tiesiama.
Vis dėlto sovietų valdžia iš gatvės, kurios nepavyko paversti magistrale, pasityčiojo.
Ji atėmė Sukilėlių pavadinimą ir pervadino Rasų kapines kertantį kelią Morkų gatve.
Tik atkūrus nepriklausomybę gatvei buvo grąžintas istorinis pavadinimas.
Ėmė bruzdėti dėl pastato
Dar aršesnė kova vyko dėl Tilto gatvės 6-ojo namo. Nugriovus pastatą jo vietoje buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelė.
Dėl Tilto gatvės 6-ojo namo kilo tikras paminklosaugos judėjimas. Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dėstytojo Daliaus Vrubliausko, šis judėjimas net turėjo didžiulę įtaką Sąjūdžio kūrimuisi.
Vienas Sąjūdžio pradininkų Romualdas Ozolas pripažino, kad paminklosaugos judėjimas išsirutuliojo iš stichiškų veiksmų, skirtų pasipriešinti absurdiškiems projektams – stovėjimo aikštelės statybai Tilto gatvėje arba automagistralės per Rasų kapines tiesimui.
Nugriauti Tilto gatvės 6-ąjį namą sovietų valdžia nusprendė 1986 metais tikindama, kad jis nebeatitinka modernaus miesto poreikių.
Kitas Sąjūdžio kūrėjas Virgilijus Čepaitis įsitikinęs, kad namas Tilto gatvėje buvo riba, kai visuomenė pagaliau pasakė „ne“ valdžios siautėjimui. Kartu ji priminė kultūrai padarytas žaizdas: sandėliais paverstas bažnyčias, suniokotą Senamiestį.
V.Čepaitis pabrėžė, kad vien viešas paskelbimas apie kultūros paveldo objekto griovimą buvo revoliucija. Tuomečiame sostinės laikraštyje „Vakarinės naujienos“ tam net buvo skirta atskira skiltis.
Į viešas diskusijas įsitraukė netgi tie, kurie anksčiau būdavo nuošalyje.
Apskritai anksčiau kultūros paminklų gelbėjimo akcijos neiškildavo į viešumą – Tilto gatvės 6-ojo namo gelbėjimo atvejis buvo pirmasis.
Grąžino senus pavadinimus
Vilniaus inteligentai – dailininkai, istorikai, rašytojai, architektai ir kompozitoriai – prieš šio namo griovimą protestavo ne tik diskutuodami spaudoje, bet ir laiškais, peticijomis sovietų valdžiai bei piketais.
„Kodėl čia griaunama?“, „Tilto g. 6 – Senamiesčio ateitis?“ – švietė užrašai plakatuose. Tilto gatvės pastato gelbėjimo akcija tapo pasipriešinimo prieš Senamiesčio niokojimą simboliu. Ji baigėsi protestuotojų pergale.
Beje, 1987 metų pabaigoje buvo atsižvelgta į visuomenės reikalavimus – tuomečio Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimu kai kurioms Senamiesčio gatvėms buvo grąžinti istoriniai pavadinimai.
Išsaugojo Gedimino kalną
Prieš kvailus valdžios sumanymus visuomenė Vilniuje sukildavo ir anksčiau. Tarkime, planus vietoj Aukštutinės pilies įrengti 1500 kub. m vandens rezervuarą sustabdė Jono Basanavičiaus, Tado Daugirdo ir bendruomeninių judėjimų pastangos.
Carinės Rusijos planas buvo sukurtas 1911–1912 metais ir galėjo nesunkiai virsti tikrove.
Tam buvo ruošiamasi nukasti Gedimino kalno viršūnę.
Paskelbus tokį planą, Lietuvių mokslo draugija su J.Basanavičiumi priešakyje puolė aktyviai priešintis, kad nebūtų suniokotas paminklas.
Draugija Vilniaus miesto tarybai pareiškė protestą, parengė ir įvairioms institucijoms išsiuntinėjo pranešimą, kuriame buvo atskleista Aukštutinės pilies istorinė ir architektūrinė reikšmė.
Protestą dėl istorinio paminklo naikinimo reiškė ir Vilniaus mokslo bičiulių draugija, vienijusi lenkų tautybės inteligentus. Jų pastangos nenuėjo veltui – projektas nebuvo įgyvendintas.
