Normandijos ketveriukę sudaro keturių Europos šalių: Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai bei užsienio reikalų ministrai. Pirmą kartą šiuo formatu susitikta 2014 m. Normandijoje, siekiant spręsti Donbaso problemą. Po to šalių vadovai dažniausiai bendravo tarpusavyje tik telefonu, o situaciją Donbase laikas nuo laiko aptardavo susirinkę jų deleguoti užsienio reikalų ministrai ar kiti atstovai.
Praėjusiais metais du kartus dar buvo susitikę ir keturių šalių vadovai. 2015 m. vasarį Minske, kai buvo priimta Normandijos ketveriukės deklaracija dėl Donbaso bei sutarta dėl žingsnių, įgyvendinant Minsko susitarimus. Kitas toks pokalbis prie apskrito stalo įvyko 2015 m. spalio 2 d. Paryžiuje. Bet, kadangi tolesnės pažangos įgyvendinant Minsko susitarimus nebuvo, ketvirto susitikimo teko laukti metus.
Štai, kodėl šios savaitės valstybės vadovų susitikimas buvo toks svarbus, nors, jam artėjant, visi dalyviai stengėsi nesukelti vilčių, kad dabar įvyks esminis proveržis. Be to, susitinkant Normandijos ketveriukei dabar, tik vienas iš tikslų buvo pastūmėti į priekį Donbaso problemos sprendimą. Kiti du tikslai su tuo nieko bendra neturėjo.
Jie labiau siejosi su Vokietijos ir Prancūzijos vadovų norais priversti atsisėsti prie bendro stalo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad aptarti karinę eskalaciją Sirijoje, Alepo mieste, kuri ne vieno apžavlgininko nuomone, labai pavojingai priartėjo prie galimo tiesioginio karinio susidūrimo tarp Rusijos ir Vakarų šalių.
Nemažiau svarbus šis susitikimas Vokietijos ir Prancūzijos politikams buvo ir, kaip ženklas artėjant parlamento rinkimams. Matant stipriai įkaitusią tarptautinę padėtį, tų valstybių piliečiams norisi, kad politikai bent rodytų pastangas kalbėti su V. Putinu.
Šis Rusijos prezidento vizitas į Berlyną, susitinkant su kanclere Angela Merkel, įvyko po trijų metų pertraukos. Po Krymo aneksijos 2014 m. pavasarį ir hibridinio karo Ukrainoje, V. Putino , kaip šių įvykių kaltininko, Berlyne aukščiausiu lygiu nebelaukė.
Vakarų žiniasklaida rašė, kad didžiausias dėmesys šį kartą Normandijos ketveriukės susitikime skirtas ne Donbasui, o būtent Sirijai, nors šis derybinis formatas yra skirtas tik situacijai Rytų Ukrainoje spręsti. Bet Vokietijos ir Prancūzijos vadovai nusprendė pasinaudoti susidariusia šio formato galimybe susitikti su V. Putinu po to, kai šis nusprendė atšaukti vizitą į Paryžių, sužinojęs, kad jo kolega Francois Hollande nori kalbėti apie Rusijos karinės akcijos Alepe padarinius ir taikių gyventojų žūtį ten.
Suvokiant visą šį Normandijos ketveriukės susitikimo kontekstą, galima sakyti, kad jo metu šioks toks žingsnis į priekį, vis dėlto, buvo žengtas. Tai pastebėjo ir Ukrainos delegacijos vadovas Minsko grupėje, buvęs šalies prezidentas Leonidas Kučma.
Sutarta dėl priemonių, kaip būtų galima stabdyti toliau vykstančius apšaudymus ties kontakto linija, dalijančia Donbasą į Ukrainos ir Maskvos remiamų separatistų kontroliuojamą teritoriją. Įsipareigota ir dėl parengimo veiksmų žemėlapio, kurį keturių šalių diplomatinių žinybų vadovai turėtų pateikti iki lapkričio pabaigos.
Taip pat sutarta ( ir V. Putinas šį kartą neprieštaravo), kad Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija ( ESBO) kuri iki šiol vykdė tik monitoringo misiją Donbase, sukurtų ir policijos misiją. Separatistų lyderiai tam priešinasi iki šiol. Vis dėlto, akivaizdu, kad lieka ir toliau labai daug prieštaravimų, kalbant apie veiksmus, kurių būtina imtis, siekiant, kad Donbasas taptų vėl dalimi Ukrainos.
Kaip pastrbėjo tas pats L.Kučma, po susitikimo Berlyne nebuvo vienos visų jo dalyvių spaudos konferencijos ar bendros deklaracijos, o tai, matyt, reiškia, kad kiekvienas iš jų susitikimą Berlyne gali komentuoti taip, kaip jam atrodo geriau.
Pavyzdžiui, kalbant apie ESBO tarptautinę policijos misiją, skiriasi Rusijos ir Ukrainos požiūris į tai, kokius uždavinius ši misija turėtų atlikti ir kuriuo laikotarpiu. V. Putinas ir jo atstovai skelbia, kad ši misija skirta tik taikai bei saugumui palaikyti rinkimų Donbase metu, o taip pat kontroliuoti probleminius taškus ties konflikto linija.
Ukrainos pusė tvirtina, kad ši misija turėtų kontroliuoti ir procesą, suvežant į tam skirtas vietas Donbase separatistų rankose esančią karinę techniką, o taip pat stebėti visą sienos perimetrą su Rusija tuose regionuose, kuriuos dabar valdo separatistai.
Kijevas teigia, kad jokie rinkimai negalimi Donbase, kol ten yra Rusijos kariuomenės daliniai, kol Rusijos karininkai vadovauja separatistams, o Rusijos karinė technika sudaro taip vadinamos Donecko ir Luhansko liaudies milicijos ginkluotės pagrindą.
Ukrainos pusė skelbia, kad Berlyno susitikimo išvakarėse sutarė su ESBO žingsnius dėl sienos kontrolės. Į tai įeitų ir 9 papildomų ESBO stebėjimo punktų įkūrimas ties siena su Rusija Donbase, ir infraraudonųjų spindulių daviklių įrengimas, kurie rodytų, jei kariniai kroviniai ar ginkluoti žmonės atvyksta iš Rusijos. Tiesa, kaip pripažino Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas, su Maskva tai dar nesuderinta.
Rusijos atstovai toliau neigia, (ką vėl pakartojo Berlyne), jog Donbase yra Rusijos kariai bei karinė technika, nors ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų ekspertai įvardija ir dalinius, atvykusius iš Rusijos į Donbasą, ir karininkų pavardes, jiems vadovaujančių. Dabar ir ESBO misijos Kijeve vadovo pavaduotojas Alexander Hug prancūzų dienraščiui „ Liberation“ pripažino tai, ką ne kartą sakė šio straipsnio autoriui: ESBO stebėtojai neretai matė Donbase karius su Rusijos armijos skiriamaisiais ženklais, kalbėjo su sužeistaisiais, kurie prisipažino esą Rusijos reguliariosios armijos kariai ir regėjo separatistų rankose karinę techniką, kurios neturi Ukraina, bet ji yra Rusijoje.
Todėl Rusijos karinių dalinių ir karinės technikos buvimas Donbase ir yra ta esminė kliūtis, kurie neleidžia pajudėti efektyviai sprendžiant Donbaso problemą, kaip ir nenoras Kijevui sugražinti sienos kontrolę. Nors kalbama dabar daugiausia apie apšaudymus bei galimą apsikeitimą kaliniais, kurių po šio karo turi abi pusės.
Visi Normandijos proceso dalyviai supranta, kad sutarus tik dėl ugnies nutraukimo negali būti tikras, ar apsišaudymai neatsinaujins. Berlyno susitikimo metu įvyko tokie intensyvūs Kijevo kontroliuojamo Mariupolio apylinkių apšaudymai, kokių seniai bebuvo. Iš sutartų trijų taškų ties konflikto linija, kur turėtų įvykti bandomasis karinių jėgų atitraukimas, viename jų ties Stanica Luhanska procesas vis dar stringa. O tokių probleminių taškų ties konflikto arba skiriamąja linija yra tikrai ne vienas ir ne du.
Štai, kodėl visos Normandijos formato pusės, nors dabar dažniausiai kalba apie ugnies nutraukimą, nori politinio proceso. Rusijos pusė tai supranta, kaip būtinybę Ukrainai priimti konstitucines pataisas, įtvirtinant specialų Donbaso statusą šalies Konstitucijoje ir surengti vietos rinkimus, kad legitimizuoti ten separatistų valdžią.
Ukrainos pusė, o iš dalies ir kai kurie Vakarų politikai, tokie, kaip kanclerė A. Merkel, pabrėžia, kad rinkimų Donbase surengti neįmanoma, kol ten yra Rusijos kariai. Bet Vokietijos užsienio reikalų ministro Valterio Steinmajerio pozicija nuosaikesnė: rinkimų negalima surengti, kol Donbase šaudoma. Jeigu įsivyrautų tylos režimas, rinkmus reikia rengti, net, jeigu Donbase toliau yra Rusijos kariai bei karinė technika.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras kartu su kolega iš Vokietijos viešėdamas rugsėjį Ukrainoje, pareiškė, kad Kijevui reikia sėsti prie bendro stalo ir kalbėti su separatistais, net neužsimindamas, kad Ukrainoje vyksta hibridinis Rusijos karas. Po to žiniasklaidoje ir politiniuose sluoksniuose imta komentuoti, kad Prancūzija ima palaikyti Rusijos poziciją, aiškinančią, jog ten vyksta pilietinis karas. Prancūzijos diplomatams teko intensyviai neigti tokią ministro pareiškimo interpretaciją. Vis dėlto, Prancūzija irgi linksta palaikyti poziciją, kad svarbiausia yra rinkimai Donbase.
Kartais susidaro įspūdis, kad Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai siekia Donbase rinkimų bet kokia kaina ir iki kito pavasario. Kodėl? Atsakę į šį klausimą, suprasime, kodėl Berlynas ir Paryžius norėjo Normandijos ketveriukės susitikimo dabar, nors nesitikėjo daug kažko pasiekti, sureguliuojant politinį procesą Donbase.
Kitais metais Prancūzija ir Vokietija turės parlamento rinkimus. Vokietijoje kanclerė, vadovaujanti krikščionims demokratams, ir socialdemokratas užsienio reikalų ministras atsidurs skirtingose politinių barikadų pusėse. Prancūzijoje yra nemaža politikų, norinčių iššūkį dabartinei valdžiai, kaltinant ir dėl blogos užsienio politikos.
Taip jau atsitiko, kad į Ukrainos klausimą ir konkrečiai Donbaso problemos sprendimą yra labai daug investavę savo politinio kapitalo visi jo dalyviai iš Vokietijos ir Prancūzijos, todėl jiems artimiausioje perspektyvoje yra svarbu, jeigu ne šios problemos išsprendimas, tai bent jau to imitacija ir demonstravimas rinkėjams.
Berlyno susitikimas turėjo parodyti, kad procesas tęsiasi. O kur jis nuves, ir ar noras surengti rinkimus Donbase, kartais ignoruojant faktą, kad toje teritorijoje nėra sąlygų tai padaryti pagal europines normas, nekirs pačioms demokratinėms šalims, gali tapti antriniu, žvelgiant į Vokietijos ir Prancūzijos įvykių politinį kalendorių.
Iki šiol Prancūzijos ir Vokietijos politkai vis dėlto lemiamu momentu sustodavo ir neperžengdavo ribos, galinčios legitimizuoti ne pagal teisinių valstybių normas surengtus rinkimus bei įteisinti valdžią Donbase, kuri iki šiol yra kontroliuojama Maskvos bei palaikoma Rusijos karinės jėgos. Ar šios linijos nekils pagunda peržengti, artėjant parlamento rinkimams Vokietijoje ir Prancūzijoje? Labai norėtųsi tuo tikėti.
Rinkimai yra tikrai svarbus elementas, sprendžiant Donbaso problemą, siekiant taikos šiame daug kančių patyrusiame Rytų Ukrainos krašte. Tačiau bet kuri ankstesnė politinio sureguliavimo praktika rodo: rinkimai gali atnešti taiką tik tada, kai teritorija, kurioje jie turi įvykti, bus demilitarizuota, be priešiškos valstybės karių.
