Viena priežasčių – pagrindiniai tą kokybę apibrėžiantys rodikliai iš esmės nepakito.
Paskubėjusieji džiūgauti dėl neva smarkiai išaugusio rinkėjų – ypač jaunimo – aktyvumo turėjo aprimti jau po pirmojo rinkimų turo.
Išties, jauni rinkėjai buvo aktyvesni nei visada. Tačiau smarkiai abejotina, ar tai turėjo lemiamos kiekybinės ar kokybinės įtakos rinkimų rezultatams, taip pat politiniam atsinaujinimui bei atsijauninimui.
Be to, šiemet balsuotojų buvo netgi mažiau negu prieš ketverius metus renkant parlamentą.
Greičiausiai vėl bus galima konstatuoti, kad šalies likimo nenori spręsti maždaug pusė visų balsavimo teisę turinčių piliečių. Kodėl? Dėl įvairių ir seniai žinomų priežasčių: nusivylimo, netikėjimo, kad gali daryti įtaką valstybei, ar tiesiog abejingumo.
Dar neaišku, ar ir didesnis rinkėjų antplūdis paveiktų demokratijos kokybę.
Juk net daugelis tų, kurie ateina prie balsadėžių, o tarp rinkimų daugiau ar mažiau aktyviai domisi politika, yra sutrikę, blaškosi ir, jei balsuoja, tai už „mažiausią blogybę iš esančių“.
Tai buvo justi ir per šiuos rinkimus.
Negana to, daug piliečių mąsto tiesmukai ar net radikaliai, todėl balsuoja protestuodami prieš visus ir viską, kitaip sakant, prieš „sistemą“.
Nieko keista, kad šaknelių būklė atsispindi ir viršūnėlėse.
Per šį rinkimų vajų politikų konkurencija ir bendravimas su rinkėjais daugiausia buvo grįsti ne dalykiška diskusija apie savus ir svetimus siūlymus, kaip spręsti svarbiausias problemas.
Vyravo emocijos, radikali retorika, šaukianti tautą burtis aplink vienintelius, nes tik jie gali vesti valstybę klestėjimo keliu.
Bene dar gausiau nei visada pylėsi patyčios siekiant parodyti, kad politinis priešininkas – tiesiog ant silpnaprotystės ribos balansuojanti karikatūra.
Vėl savo svarų indėlį įnešė rinkimų išvakarėse ėmę sproginėti galimos korupcijos skandalai, į viešumą skverbėsi kompromituojanti informacija, greičiausiai tekanti iš savus žaidimus žaidusios teisėsaugos, kurią vadelėja prezidentė, seifų.
Artėjant antrajam rinkimų turui kai kurie politikai griebėsi netgi senų bei primityviai atrodančių metodų prieš savo konkurentus vienmandatėse apygardose.
Piliečiai buvo kvailinami aiškinant, kad jiems jau nereikia balsuoti už tą politiką, kuris pateko į Seimą pagal partijos sąrašą pirmajame ture, vadinasi, jie turėtų paremti varžovą.
Vaizdelis – nekoks. Taip drauge su vienu į užmarštį einančiu politikos klasiku galima ištarti žvalgantis po rudenišką Lietuvos politikos kraštovaizdį. Ir pridurti – kaip visada.
Vis dėlto galima ir pasiguosti, nors ta paguoda, aišku, itin sąlygiška – demokratijos padangė niaukstosi net ten, kur nuo seno buvo jos tvirtovė, – Vakarų Europoje ir Amerikoje.
Juk būtent apie vakarietiškosios demokratijos krizę kalba daugelis tų, kurie stebi prie finalo artėjančius Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus.
Neabejotina, jog ryškiausiai pavojingiausią tendenciją – didžiulės dalies rinkėjų radikalėjimą, agresyvėjimą, aklą ištikimybę stabui – atspindi D.Trumpo iškilimas.
Šio kandidato rėmėjai taip pat reiškia protestą prieš „sistemą“, „supuvusį elitą“, kuriuos tegali sutriuškinti tik toks agresyvus veikėjas kaip D.Trumpas. O kas bus po to – nesvarbu.
Bet per šiuos rinkimus JAV piliečių aktyvumas irgi gali būti menkesnis – būtent dėl to, kad daugelis jų tiesiog nenorės elgtis kaip tie, kurie, sukandę dantis, vis dėlto balsuos už „mažesnę blogybę“ – H.Clinton.
Juk pastaroji taip pat nėra iš tų, kurie pasižymėtų neginčijamomis nacionalinės lyderės savybėmis.
Virš jos tebetvyro valstybės paslapčių nutekinimo, interesų konflikto naudojantis tarnybiniu elektroniniu paštu, pagaliau melo šešėliai.
Apskritai nešvarios istorijos, praeities šešėliai, žodžiu, „kompromatai“ šiuose JAV prezidento rinkimuose buvo reikšmingesni politinės kovos ginklai nei anksčiau.
Antai D.Trumpą užgriuvus kaltinimų niekinamu požiūriu į moteris ir seksualiniu priekabiavimu lavinai buvo atkirsta, kaip buvęs prezidentas B.Clintonas skendo sekso skandale su visais Baltaisiais rūmais.
Per nacionalinius debatus abu kandidatai ne tik šaudė vienas į kitą šiomis purvo gniūžtėmis, bet ir tiesiog eteryje tyčiojosi vienas iš kito.
Maža to, D.Trumpas pasikėsino į vieną kertinių demokratijos akmenų – jis kartu su šalininkais ėmė grasinti, kad nepripažins balsavimo rezultatų, jei pralaimės, ir jau iš anksto rinkimus pavadino suklastotais.
Matant, kas dedasi už Atlanto, gal mažiau reikėtų stebėtis ir vaizdu ne vienoje Europos valstybėje, kur rinkėjai vis aukščiau ir dažniau iškelia įvairias radikalias jėgas, meta iššūkį svarbiausioms demokratinėms institucijoms ar organizacijoms.
Bene ryškiausias tokių poslinkių pavyzdys šiemet buvo referendumas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos.
Šias išcentrines ir separatistines tendencijas galima pavadinti vienu bendros demokratijos krizės požymių.
Taigi, mieli lietuviai, rusena ir ne viena kaimynų troba.
Bet šiuo atveju, užuot save guodus, gal jau reikėtų pradėti ieškoti kibiro su vandeniu.
