Oi, nesakykite, šįkart kaip niekas niekados anksčiau būtent būsimasis laimėtojas R. Karbauskis kalbėjo apie vertybes, savo įsipareigojimą visoms vertybėms ir vertybinę takoskyrą tarp oponentų su tokiu dideliu aplombu, tarsi būtų užhipnotizuotas žodžio „vertybės“ bei siektų neaiškius kol kas lūkesčius žadinančio žodžio hipnotinę įtaigą perduoti mums visiems, nebūtinai tik Lietuvos valstiečiams.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas apie kažkokias paslaptingas vertybes klegėjo taip pat ir vėlyvą balsų skaičiavimo vakarą TV studijoje. Ar tai reiškia, kad po rinkimų nakties stojus nauja dienai, jau nuo pirmadienio išaušo naujas istorinis laikotarpis, kurį anksčiau ar vėliau galėsime pavadinti vertybių atgavimo era? Į šį klausimą atsakysiu taip: nebūtinai! Gal jau esate pastebėję tą tik iš pirmo žvilgsnio paradoksalų dalyką, kad tapdamas impotentu pagyvenęs džentelmenas kartais nei iš šio, nei iš to pradeda varinėti nešvankias kalbeles, o pamatęs kokią moteriškaitę jau negali susilaikyti nuo visos krūvos erotinių užuominų. Taigi, matome, čia liežuvis tampa savotišku kompensaciniu mechanizmu, galimas daiktas, padedančiu lengviau pernešti praradimų išbandymus, leidžiančiu bent iliuziškai kompensuoti tokius likimo smūgius.
Tačiau labai panašiai yra ir su tomis vertybėmis, – kai žmogus pradeda pliaukšti apie vertybes su vis dažnėjančiais periodiško paūmėjimo atvejais, galima spėti, kad toks gražbylys žodžiais bando užlopyti atsivėrusią kiaurymę, tokiu būdu bando kompensuoti savo būties realųjį nususimą, menkavertiškumą.
Vertybės esančios savo vietoje – už viską labiausiai mėgsta tylą, o žodžių tryda apie vertybes labai dažnai praneša apie realaus jų nebuvimo siaubą. Nebūtinai taip yra visados be jokių išlygų, kaip neatšaukiamas dėsnis ar likimo prakeikimas, tačiau šiokia tokia tendencija per aptartus nesuvaldyto kalbėjimo simptomus vis dėlto prasikiša.
Jeigu žiūrėsime į vertybes išgrynintu sociologiniu požiūriu, kitaip tariant, mokslo akimis, vengdami bet kokių filosofijos įtūpstų, vertybės statusą reikėtų pripažinti kiekvienam reiškiniui, daiktui, objektui, kurio žmogus siekia, laiko vertingu tenkinant savo reikmes ir poreikius.
Tarkime, vertybių vertybe prasigėrusiam žmogučiui tampa degtinės butelis arba, kitas atvejis, sakome, kad štai būtų vagys išnešė iš namų visas vertybes, nepalikdamas nieko. Taigi čia taip pat kalbame apie savotišką vertybės totalumą, nors pirmojo tipo vertybes apturėjęs pergalę R.Karbauskis tikriausia uždraus, o antrojo tipo vertybėmis net mecenatu vadinamas žmogus nebūtinai bus linkęs dalytis su kitais, net jeigu tu, tas kitas, bėgant laikui pats taptum tikru valstiečiu.
Įsivaizduoju kaip nekantraujate pertraukti autorių, užsimoję priminti, kad vertybė vertybei nelygu, vienos yra aukštesnės, kitos – žemesnės, skiriasi dvasinės ir materialios vertybės, jau tikriausiai norite pasakyti, kad toks ir yra pagrindinis vertybių padalijimo principas, suskirstant visas vertybes į vertybes-daiktus ir vertybes-idėjas? Nebūtinai nebūtinai...
Kaip atrodo, būtent hierarchijos principas išties leidžia labiau turiningai nusakyti vertybės prigimtį, tačiau, galima daiktas, net ir pripažindami tokią priklausomybę kol kas dar kalbame skirtingomis kalbomis, įdėdami skirtingas reikšme į žodžius „hierarchija“, „vertybė“, „vertybinė takoskyra“ ir t. t.
F. Nietzsche vertybių pasiskirstymo ir drauge jų realaus įtvirtinimo socialine baze laikė luominę visuomenę hierarchiją, nors, galima pasakyti ir taip, kad šio filosofo požiūriu, paties luominio pasiskirstymo moralinio pateisinimo pagrindas yra vertybių skirtumai.
Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad, tarkime, žinomas mums dabar tik iš istorijos analų ir nuotykių literatūros pasažas „ bajoro garbės žodis“ aukštesnės kastos atstovui buvo ne tiek kažkokia vertybinė našta, kiek viena iš savęs identifikavimo priemonių sociume, siekiant nepasimesti tarp kitų kastų ir socialinių tipų, drauge nekeliant kitų kastų atstovams tokių ar panašių reikalavimų.
Taigi istorinis luomų panaikinimas lėmė ir tai, kad vertybės tampa grynojo teorinio diskurso objektu su vis mažėjančios realybės likučiu, o atskirais atvejais vadinamoji vertybė yra galutinai išmainoma į verbalinį viduriavimą, žongliruojant žodžiu „vertybė“ ir jo vedinais be jokio realaus turinio. Jeigu čia kažkas dar lieka iš realybės pasaulio, tai tik kaip istorinis reliktas, be didesnių garantijų, kad toks precedentas dar galėtų būti pakartotas kada nors ateityje.
Tačiau galbūt ir ta tautos samprata, kuria šiandien dažniausiai operuojama mūsų padangėje taip pat yra tik luominės visuomenės sampratos versija be jokių modernizacinių atnaujinimų.
Tokią ereziją pripažinus už gryną pinigą būtų galima guostis, kad net visam kumetynui išsivaikščiojus Lietuva neprapuls, nes čia neva pasilieka V. Landsbergis, kiti nusipelnę žmonės, aukštieji teisininkai, talentingieji verslininkai ir dar kažkas.
Tačiau neužmirškime bent to, kad moderniųjų laikų Lietuvą sukūrė būtent valstiečių luomas, tiesą sakant, – tokia likimo ironija, – mažai ką bendro turintis su R. Karbauskio valstiečiais.
Kaip atrodo, R.Karbauskio valstiečiai laimėjo ne dėl to, kad su savimi atsinešė naujas vertybes, bet, galimas daiktas, todėl, jog žmonės patikėjo jų pažadų realumu, jog dabar bus padaryta tai, ką seniai jau reikėjo padaryti, siekiant, kad tauta neišsivaikščiotų.
