Artėjant šiems Seimo rinkimams nei politologai, nei patys Liberalų sąjūdžio (LS) lyderiai kokios nors pažangos, lyginant su praėjusiaisiais, nesitikėjo. Ir tai yra visiškai suprantama: po to, kai šios partijos lyderis Eligijus Masiulis atsidūrė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir prokurorų rankose su galimai daugiau nei 100 tūkst. eurų suma, apskritai imta svarstyti, ar liberalai bus pajėgūs kaip partija patekti į Seimą.
O po šį savaitgalį pasibaigusių Seimo rinkimų paaiškėjo, kad Liberalų sąjūdžiui ne tik pavyko perlipti 5 proc. rinkimų barjerą, bet, prisidūrus per kovas vienmandatėse rinkimų apygardose, turėti frakcijoje 14 Seimo narių, t.y. dviem daugiau nei iki šiol.
Visa tai, matyt, turėtų kelti eilę klausimų dėl to, kaip E.Masiulio skandalas turėjo poveikį liberalų rėmėjams, tarp kurių, kaip skelbia sociologai, yra daug geras pajamas turinčių asmenų, dirbančių pelningame versle, įtakingose pozicijose valdžios institucijose, o taip pat jauni žmonės, matantys save kaip mūsų valstybės ateitį.
Ar šių žmonių, kurie vadina save šalies elitu, sprendimams turėjo poveikį korupcijos skandalas, į kurį įsivėlė buvęs LS lyderis E. Masiulis? O jei turėjo, tai vis dėlto kaip?
Kilus šiam skandalui dažnai pabrėžta, kad liberalų rinkėjas turi didelį nepakantumą korupcijai, įskaitant, matyt, ir politinę, todėl gali per rinkimus likti namuose. Bet rinkimų rezultatai liberalų naudai rodo, kad taip neatsitiko. LS rinkėjai buvo aktyvūs.
Motyvus, kodėl liberalų rinkėjai per šiuos rinkimus ir po tokio milžiniško korupcijos skandalo patikėjo LS, pabandžiau išsiaiškinti su visa eile asmenų, kurie prisipažino, kad yra LS rinkėjai. Skaičiau ir LS šalininkų argumentus komentaruose žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. Keletą atsakymų į šį klausimą turiu, bet jie yra gana skirtingi.
Dažniausiai liberalų šalininkai pabrėžia, kad LS yra viena aiškiausiai bei tvirčiausiai savo požiūrį į visus klausimus deklaruojančių politinių jėgų (kaip jie sako, taip išreiškianti savo vertybių stuburą), todėl jie nuolat už šią partiją balsuoja. Bet paklausęs, ar šioje vertybių skalėje, pavyzdžiui, ekonominė laisvė, valdžios minimalus įsikišimas į verslo reguliavimą yra aukštesnė vertybė nei nekorumpuota politika, regėjau ir tam tikrą sutrikimą. Tada jie retoriškai, o kartais net ir ironiškai klausdavo: o tai už ką tada reikėjo balsuoti? Ar ne už tuos „runkelius“?
Nemažai tų, kuriems uždaviau šį klausimą, pripažino, kad liberalams galėjo atitekti ir gėjų bendruomenės bei gėjų siekius palaikančiųjų balsai, o jie vis labiau yra įtakingi. Kaip ne kaip, liberalai per šiuos rinkimus pateikė save kaip gėjams palankią partiją.
Vis dėlto, grįžtant prie politinės korupcijos, sukrėtusios prieš šiuos rinkimus LS viršūnes, liberalų rinkėjai pateikdavo šiuos paaiškinimus. Surašau juos, palikdamas spręsti skaitytojams, kurie iš jų, atrodo, galėjo labiausiai nulemti rinkimų rezultatą.
Visų pirma pabrėžiama mintis, kurią kaip gynybinį argumentą per šiuos rinkimus skelbė E.Masiulį pakeitusieji jo bendražygiai. Šis korupcijos skandalas – tai tik buvusio lyderio problema, asmeniškas žingsnis, apie kurį nė vienas jų ir partija nežinojo.
Paklausti, ar vis dėlto tiki, kad artėjant rinkimams partijos lyderis, koks nors kitas įtakingas partijos viršūnės narys ima tokią didelę pinigų sumą sau, kokiems nors nekilnojamojo turto plėtros projektams, o ne partijai rinkimams, ir kad joks kitas E.Masiulio bendražygis galėjo apie tai nieko nežinoti, šie liberalų rinkėjai pripažindavo, kad tokia versija netikėjo. Už LS balsavo dėl to, kad tai jų pasirinkimas, bet korupcijos klausimas yra jiems svarbu, todėl toliau principingai stebės LS veiklą ir šiuo požiūriu.
Šalia būta ir kitų bandymų argumentuoti poziciją LS naudai, nepaisant korupcijos skandalo. Tai primena kai kurių kitų partijų šalininkų, pavyzdžiui, Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“, poziciją, kai šių partijų lyderiai pakliuvo į korupcijos istoriją.
Tada arba yra sakoma, kad Lietuvos specialiosios tarnybos ir teisėsauga per rinkimus gali politikuoti, vykdyti kažkieno užsakymą jų partijai pakenkti, kad kitiems pasisektų. Arba aiškinama: prieš rinkimus visos Lietuvos politinės partijos ima šešėlinius pinigus rinkimų kampanijai, bet pakliūva tik tie, kuriuos norima pastūmėti į šoną.
Žinoma, labai gaila, kad Lietuvos politikoje vis dar neatsiranda kokios nors partijos lyderio, kuris prisipažintų, kad paėmė pinigus ne tik sau asmeniškai, o partijai, rinkimų veiklai, ir pasakotų apie mechanizmus, kaip tai yra daroma. Toks kaip buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis.
Tikėjausi, kad taip prabils E.Masiulis po to, kai įkliuvo. Deja, vis dėlto jis pasirinko nors ir neįtikinamą, bet asmeninės gynybos taktiką.
Galbūt dabar, pasibaigus rinkimams, ir LS lyderiai galėtų pasakyti, ką jie žinojo. Arba gal tai dar padarys STT bei prokurorai. Visi matome, kad E.Masiulio versija silpna.
Blogiausia būtų, jeigu vis labiau rinkėjų balsus, juo labiau tų, kurie vadina save politiniu elitu, nulemtų argumentai, kad Lietuvoje, jeigu jau atsiradai valdžioje, net ant paties žemiausio laiptelio, tai reikia imti, tik svarbu nepakliūti. Todėl kova su korupcija yra tušti gražūs žodžiai, be turinio, gal tik „runkelių“ dėmesį patraukti.
O atsidūrus valdžioje reikia įdarbinti ir visus reikalingus tau asmenis, artimuosius, partijos bendražygius, nepaisant jų kompetencijos, nes gali būti, kad vėliau tau pačiam prireiks jų pagalbos. Taigi svarbiausia, pakliuvus į valdžią, rūpintis savimi.
Kokie nors valstybės ar piliečių interesai – tai tik tušti žodžiai ir jie tikrai ne pirmoje vietoje. Todėl E.Masiulis ir gal kiti liberalai gerai darė. Tik blogai, kad pakliuvo.
Žinoma, kelių asmenų pasamprotavimai, tiek išsakyti privačiai, tiek ir kur nors komentaruose ar socialiniuose tinkluose, negali išsamiai atsakyti į klausimą, kodėl liberalų rinkėjai balsavo už LS, nepaisant tokio milžiniško korupcijos skandalo.
Bet tokį atsakymą galėtų duoti sociologinė apklausa, jeigu ji būtų padaryta. Juk vis dėlto turėtų būti svarbu suvokti, kaip tolerancija ar netolerancija korupcijai, įskaitant politinę ir partinę, atsispindi šiandien įvairių Lietuvos piliečių požiūryje per rinkimus.
Vargu ar bereikia sakyti, ką kartoju nuolat: valstybė, kuri yra korumpuota, tokia, kaip Lietuva, nesugebėdama pažaboti šios korupcijos masto, o ypač aukšto lygio korupcijos, ne tik negali turėti pakankamai lėšų biudžete geroms algoms mokėti biudžetinių įstaigų darbuotojams, socialinėms išmokoms, bet ir skirti pakankamai lėšų kultūrai, sveikatos apsaugai, švietimui.
Be to, tokia valstybė demoralizuoja savo piliečius, o tai reiškia, kad kerta šaką, ant kurios visa šalis ir jos piliečiai sėdi.
