Išgirdo tuomet tauta profesoriaus, nufilmuoto mažame kambarėlyje, prašymą – neišrinko į aukščiausiąjį postą. Kad tik būtų kuo daugiau besidžiaugiančių ir kuo mažiau liūdinčių. O pats V.Landsbergis, žinoma, iki šiol yra už tai dėkingas supratingiesiems tautiečiams.
Gal prisiminusi tą nesavanaudišką profesoriaus požiūrį į tautą, o gal įsitikinusi, kad tautos gebėjimas išgirsti valstybiškai skambančius žodžius neišnyko, prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš šiuos Seimo rinkimus ėmė garsiai melstis: „Reikia permainų, reikia permainų, reikia permainų.“
Stebuklas: tauta vėl pakluso – išrinko į Seimą minias „valstiečių“, kurie jau iš anksto buvo pasiraitoję rankoves imtis permainų.
Bet tuomet iš prezidentės lūpų išsprūdo aimana: „Deja.“ Mat D.Grybauskaitė vylėsi, kad permainas gali daryti tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. O ši politinė jėga, vairuojama Gabrieliaus Landsbergio, pyst ir pralaimėjo.
Tiesa, susidarė įspūdis, jog net po partijos prakištų Seimo rinkimų V.Landsbergio anūkas jautėsi tarsi laimėtojas, kitaip sakant, ne kaip Karalienės Mortos savininkės sutuoktinis, o kaip pačios karalienės vyras. O perfrazuodamas garsiojo senelio dainą tarsi niūniavo: „Man užteks tos laimės ir užteks garbės, nors aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės.“
Taigi, nors obuolys nuo obels netoli nurieda, ne visada taip atsitinka su anūkais ir seneliais.
Užtat su tėvais ir vaikais viskas gerai. Antai savo politinį sūnų Eligijų Masiulį praradęs liberalų patriarchas Eugenijus Gentvilas iškart į Seimą atsivedė biologinį sūnų Simoną Gentvilą. Nes vėlgi tai lėmė supratingoji tauta – patikėjo E.Masiulio pasakomis apie paskolas ir liberalams atleido galimas nuodėmes.
