Ironiška, kad antrojo rinkimų turo išvakarėse pakrikęs Seimas nesugebėjo priimti nei Darbo kodekso pataisų, nei pratęsti pridėtinės vertės mokesčio lengvatos šildymui, bet vos per kelias minutes neįtikėtinai lengvai palaimino kovą su smurtu ir patyčiomis mokyklose stiprinančias Švietimo įstatymo pataisas.
Viena vertus, tokį sklandų šio teisės akto priėmimą galėjo lemti tai, kad jį pateikė prezidentė D.Grybauskaitė, o parlamentarai vengė pasirodyti nedrausmingi ar abejingi šventam reikalui.
Kita vertus, šis įstatymas nekėlė jokių politinių ginčų ir turbūt mažiausiai rūpėjo vienu metu ir rinkimų kovą tęsiančioms, ir jau naujų valdančiųjų koalicijų pasjansus dėliojančioms partijoms – Seimo nariai tiesiog įsirašė pliusą, kad rūpinasi vaikais.
Tačiau ar iš tikrųjų šios įstatymo pataisos nevertos diskusijų ar bent kiek atidesnio politikų žvilgsnio?
Niekas neneigs, kad įstatymu mėginama spręsti svarbią problemą, nors pastaraisiais metais patyčioms ir smurtui Lietuvos mokyklose paskirta itin daug dėmesio, apie tai kalba ir politikai, ir švietimo specialistai, ir žmogaus teisių gynėjai, ir psichologai, nepraleidžiantys progos reikalauti daugiau pinigų jų paslaugoms.
Šalies vadovė nepraleido progos imtis patyčių užkardymo vėliavnešės vaidmens, o tai gal net skatina politikus tirštinti spalvas.
Ar tikrai Lietuvoje padėtis daug blogesnė nei kitur? Turbūt atsiliekame nuo Skandinavijos šalių, bet ar lietuviai nuo bendraamžių kenčia daug dažniau nei latviai ar lenkai? Kalbų daug, o mokslinių tyrimų ir ypač patikima statistika pagrįstos lyginamosios analizės būtų galima pasigesti.
Susidaro įspūdis, kad patyčių tema mokyklose staiga tapo madinga ir visi strimgalviais puolė jos spręsti, bet ne siūlydami realią, apgalvotą ir veiksmingą prevencijos programą, o tik atsakomybės naštą mokykloms ir pirmiausia jų vadovams užkraunančias biurokratines priemones.
Mokyklos privalės vykdyti prevencinę patyčių užkardymo programą, susikurti reagavimo į jas sistemą, kitaip sakant, surašyti, kas daroma, kad mokiniai nesipeštų ir nesityčiotų vieni iš kitų, o prireikus šiuos popierius atkišti tikrintojams.
Konkretesnės kitos įstatymo nuostatos, kurioms reikia daugiau pastangų bei pinigų, – mokykla privalės nedelsdama apie smurtą ar patyčias informuoti atsakingas institucijas, o smurtavusiam mokiniui ir jo aukai turės būti skubiai teikiama psichologo pagalba.
Ne kiekvienoje mokykloje yra psichologas, dažnu atveju specialistą teks samdyti iš šalies. Tai kainuoja, finansavimas šiems poreikiams dar nenumatytas.
Dar sunkiau gali būti įvykdyti įstatymo reikalavimą, kad psichologinę pagalbą gautų ir smurtavęs mokinys, kuris pas psichologą privalės prisistatyti lydimas tėvų.
Juk ne paslaptis, kad dažniau smurtauti linkę iš mažiau darnių, socialinės rizikos šeimų kilę vaikai. Galima įsivaizduoti, kaip teks vargti mokyklos direktoriui, kad toks agresyvus mokinys per penkias dienas nuvyktų pas psichologą su tėvais, kurie gal retai išsiblaivo.
Nenuostabu, kad „Lietuvos ryto“ pakalbinti net keliolikos gimnazijų vadovai anaiptol netryško entuziazmu, išgirdę apie ant jų galvų Seimo nuleistus naujus reikalavimus.
Atvirai kritikuoti pačios prezidentės pasiūlytų teisės normų pedagogai nedrįso, bet visaip išsisukinėjo nuo atsakymo, kas pasikeis mokyklose priėmus šias įstatymo pataisas.
Neatmestina, kad iš esmės daug kas liks po senovei.
Suprantama, kad direktoriai nedegs noru pranešinėti atsakingoms institucijoms apie kiekvieną patyčių ar smurto atvejį, nes jei tokių įvykių bus daug, dėmė kris ir ant jų munduro.
Tiesa, nuslėpti irgi bus rizikinga, nes įstatymas numato mokyklų vadovų atsakomybę už nereagavimą.
Vadinasi, kaip ir iki šiol, pirmiausia bus stengiamasi, kad žinios apie patyčias neišeitų už mokyklos sienų, jei tai nepavyks, jau bus elgiamasi pagal įstatymo raidę, o kilus skandalui apsimetama, jog pedagogai patys nieko nepastebėjo.
Naivu tikėtis, kad patyčių tarp mokinių gerokai sumažės vien dėl naujo įstatymo. Juk mokykla – tik visos visuomenės ir konkrečios miesto ar kaimo bendruomenės gyvenimo atspindys. Kol Lietuvoje nenunyks plačiai išplitusi patyčių kultūra, tol smurtaus ar tyčiosis vieni iš kitų ir mokiniai.
Praėjusi Seimo rinkimų kampanija parodė, kad patyčių auka gali būti nesunkiai paversta net svarbia politike tapusi provincijos pedagogė.
Žinoma, galima smarkiai abejoti, ar A.Pitrėnienė yra kompetentinga užimti švietimo ir mokslo ministro postą, bet užgriuvusi vaipymosi iš jai priskiriamų elementarių rašybos klaidų lavina buvo įgijusi patyčių pobūdį ir priminė sąmoningai surengtą kampaniją.
Pasijutę visažiniais teisuoliais tyčiotis suskubo net tarp jaunimo populiarūs visuomenės veikėjai, beje, ir patys rašantys ar kalbantys ne be klaidų.
Neabejotina, kad iš jų estafetę savo mokyklose netruks perimti net tie mokiniai, kurie iki šiol elgėsi santūriau. Žodžiu, įstatymas – sau, o gyvenimas – sau.
