Balkyje – burmistro pavardė
Preiloje iškilęs senovinis išskirtinės išvaizdos jugendo stiliaus medinis namas jau seniai įtrauktas į kultūros paveldo vertybių sąrašą. Kažkada jame gyveno žvejo šeima, o vėliau įsikūrė Neringos žuvininkystės ūkio kontora. Sovietmečiu smarkiai nudrengtas pastatas ilgai buvo netvarkomas.
Neringiškiai tiksliai nežinojo, kam šis pastatas priklausė tarpukariu. Tik pradėjus jį restauruoti, nustatytas buvęs savininkas – Preilos kaimelio seniūnas Frydrikas Labrencas.
Sutrūnijusias medines konstrukcijas keitę dailidės ant vieno skersbalkio aptiko tai akivaizdžiai įrodantį užrašą – jame peiliu įrėžta buvusio namo šeimininko pavardė ir kaimelio pavadinimas: „Labrenz Preil“.
Šis namas iš tikrųjų priklausė Preilos burmistrui F.Labrencui. Kuršių nerijoje viešėję jo giminaičiai iš Vokietijos naujiesiems šeimininkams papasakojo, kaip jis čia gyveno, perdavė šeimos archyve saugomų istorinių nuotraukų ir dokumentų.
„Tokia sodyba – ne kiekvieno žvejo nosiai. Anais laikais Kuršių nerijoje mediena buvo brangi, namų statytojams viską reikėjo atsiplukdyti per marias“, – kalbėjo restauratoriams talkinęs Rytprūsių praeities tyrinėtojas klaipėdietis Kęstutis Demereckas.
Šeimininkams – tremtinių dalia
F.Labrencas, ko gero, buvo jau prasigyvenęs žvejys. Tokie žvalgėsi į Smiltynę ir Juodkrantę, kur XIX pabaigoje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti puošnūs Klaipėdos pirklių vasarnamiai. Turtingesni žvejai tuo metu irgi nesnaudė – savo namuose apgyvendindavo mažiau išrankius poilsiautojus, vasarą jų sodybas apguldavo Nidą pamėgę menininkai.
Rekonstruota Preilos sodyba primena įdomų Kuršių nerijos laikotarpį, kai vietiniai žvejai, neatsisakę savo tradicinių verslų, nėrė į turizmo rinką – ėmė statyti ir poilsiui pritaikytus gyvenamuosius namus. Palangos vardas dar buvo nežinomas, o Juodkrantė ne tik Rytprūsiuose, bet ir visoje Europoje jau garsėjo kaip prašmatnus kurortas.
Po Antrojo pasaulinio karo F.Labrencą su žmona ištrėmė į Sibirą, jų sodyba, kaip ir kiti ištuštėję Kuršių nerijos senbuvių pastatai, nacionalizuota. Kai mariose žūklavę senieji kuršininkai buvo prievarta suvaryti į arteles, didžiausias Preiloje seniūno namas atiteko žuvininkystės ūkiui.
Tremtyje išgyvenusiai Labrencų šeimai vėliau leista išvykti į Vokietiją – repatriantams išmokėtos kompensacijos už gimtinėje prarastą nekilnojamąjį turtą: pastatus, laivus, žvejybos inventorių.
Jau šiais laikais Kuršių nerijoje pasirodę burmistro palikuonys į protėvių nuosavybę Preiloje nepretenduoja. Jie nuoširdžiai džiaugėsi, kad atsirado žmonių, pasišovusių rekonstruoti sunykusį pastatą.
Meistrai visą namą išnarstė
Šimtametį namą naujam gyvenimui prikėlė nagingi pamario dailidės. Jiems vadovavo šilutiškis Vaidotas Bliūdžius – žinomas medinių namų restauratorius, vėtrungių meistras ir laivadirbys.
„Dar 1909 metais statytas karkasinis namas Preilos centre atrodė varganai – buvo visiškai sutrešęs, apgadintas vėjo, drėgmės ir kenkėjų“, – restauravimo darbų pradžią prisiminė V.Bliūdžius.
Nuplėšę nuo fasadų apdailos lentas meistrai išvydo sugedusias sienas ir balkius. Geriau išsilaikė vidaus pertvaros, apkalinėtos nendrėmis ir užtinkuotos. Šiferiu dengtas stogo konstrukcijas pažeistos puvinio, pamatus irgi reikėjo rekonstruoti.
Namą tvarkant etapais, išsaugota nemažai autentikos. Antrasis aukštas pakeltas ant ramsčių, dalis apatinių sienojų išardyta, visi sugedę mediniai balkiai išmatuoti ir pakeisti – dailidės pagal senus pavyzdžius pagamino naujus.
Ardant konstrukcijas, išaiškėjo senųjų meistrų gudrybės. Medinius elementus jie buvo pažymėję romėniškais skaičiais, tarp sienų tašų rasta neįprastų šiltinimo medžiagų – pušų spyglių, kiminų. Perdangos užpiltos ne moliu, smėliu – apsauga nuo gaisrų.
Atkurtos ir dekoro grožybės
„Namo detalės tikriausiai gamintos kitame Kuršmarių krante, o po to – atplukdytos į Preilą ir surinktos kaip lego kaladėlės. Darėme tą patį – iš dirbtuvių veždavome ženklintus tašus. Viršutinių sienų dekoras atkurtas čia pat pagal išlikusius fragmentus“, – pasakojo V.Bliūdžius.
Kelios originalios stogo vėjalentės buvo didžiausias atradimas – pagal atkurtos jas ir kitos. Restauruota išskirtinė puošmena – liekis, pagamintas iš balkio, sujungto su gegnės konstrukcija medžio vinimis nenaudojant klijų.
Frontone išsaugoti langeliai be stiklų, ne tik puošdavo žvejų namus. Jie tarnaudavo ir kaip angos patalpoms vėdinti, tinklams džiovinti. Atkurti buvę langai, iš vientiso medžio pagamintos palangės su dekoruotais antlangiais.
Viena gražiausių vidaus interjero detalių – senoviniai laiptai su turėklais ir kolona. Stogas užklotas čerpėmis, sutvarkytas kaminas. Sunkiausia buvo restauruoti verandą, bet V.Bliūdžiaus komanda susidorojo ir su šia užduotimi.
Žvejų namų smėlis neužpusto
Šilutiškiai restauratoriai dar kartą paneigė turistams sekamas pasakas apie kupiną pavojų žvejų gyvenimą Kuršių nerijoje, kur po lakiais smėlynais palaidoti ištisi kaimai, todėl kopuose ir dabar dar boluoja atpustyti žmonių kaulai.
Pasirodo, vietiniai žvejai buvo prisitaikę prie gamtos – savo namus statė taip, kad smėlio kopoms slenkant vis artyn, galėtų juos mikliai išardyti ir perkeli į saugesnes vietas. Taip pastatytas ir F.Labrenco namas.
„Užpustytos tik kaimų vietovės, o ne namai. Koks žvejys abejingai stebės, kaip smėlis pasiglemžia jo būstą ? Kai kopos dar nebuvo sustabdytos, kuršininkai savo namus išnarstydavo ir perkeldavo į kitur“, – aiškino K.Demereckas.
Panašų namą restauravęs V.Bliūdžius patikino: „Jeigu kopos kaip kažkada senovėje vėl pajudėtų Preilos link, jį būtų galima be vargo išnarstyti, pergabenti į kitą vietą ir vėl sumontuoti – visas medines detales sužymėjome“.
Žvelgiant į naujomis lentomis apkaltą, perdažytą namą, visų subtilybių nepamatysi. Tačiau sodybos rekonstravimo eiga užfiksuota klaipėdiečio prodiuserio Romo Pletkausko sukurtame filme „Atgimęs naujam gyvenimui“.
Šimtametį namą ryžosi gaivinti jį aukcione įsigijusi viena sostinės nekilnojamojo turto agentūra. Rengiant projektą pasinaudota Europos Sąjungos fondų nykstančiai medinei architektūrai gelbėti skiriama finansine parama.
Viena būtiniausių ES paramos sąlyga – autentiškas rekonstravimas, nieko negalima keisti. Reikiamos kvalifikacijos meistrai visus darbus privalo atlikti ne bet kaip, o naudodami tokias pat statybų medžiagas ir technologijas.
Nesunku nugriauti ir perkelti kitur
Preiloje vėl nušvitusį medinės architektūros paveldo objektą vienas pirmųjų apžiūrėjo iš šios gyvenvietės kilęs Neringos meras, miškininko sūnus Darius Jasaitis. Vaikystėje jis su draugais išlandžiojo visus šio namo užkaborius
D.Jasaitis stebėjosi, kad Preilos puošmena tapęs pastatas, pagal tūrius beveik nesiskiriantis nuo Juodkrantėje aplinkosaugininkų valia su žeme sulyginto garsaus žuvų restorano „Vela Bianca“, dabar atrodo kaip naujas.
Naujieji namo savininkai projektą skrupulingai derino su paveldosaugos, aplinkosaugos, teritorijų planavimo institucijomis, gauti visi reikiami leidimai. Meistrų darbus akylai stebėjo reiklūs statybų inspektoriai.
Preiliškiai tikisi, kad rekonstruoto pastato neištiks „sabonynės“ – kaimynystėje dunksančio garsaus botelio jachtininkams likimas, kai naujus kotedžus teismo sprendimu liepta šluoti nuo žemės kaip neteisėtus.
Tiesa, vėliau griovėjai atlyžo – su namukų statytoja, bendrove „Sabonis ir partneriai“, prieš tai gavusią visus valstybės institucijų leidimus, sudaryta taikos sutartis, kad nereikėtų mokėti didžiulių kompensacijų savininkams.
„Blogiausiu atveju restauruotą namą vėl išnarstysime dalimis ir perkelsime į kitą Kuršmarių krantą – Drevernos žvejų gyvenvietėje tokiam unikumui tikrai atsirastų vietos“, – šypsojosi V.Bliūdžius.
Naujakuriai vasarą gyvens atgaivintoje sodyboje, dalį patalpų nuomos poilsiautojams. Jie žada įrengti namo praeitį ir kaimelio burmistrą F.Labrencą primenančią istorinę ekspoziciją.
