Monopoliai iš tiesų ten veikia sklandžiai. Ir niekas jais nesipiktina. Bet pažiūrėkime į šitą reikalą iš kitos pusės. Ar skandinavai dėl to nustojo gerti?
Palyginti su Lietuva, jie geria mažiau, tačiau panašiai ar net daugiau nei Graikija ar Italija, kurios tokių ribojimų neturi, o vyną spaudžia kas netingi. Negana to, nuo šio amžiaus pradžios kai kuriose tų šalių suvartojimas didėjo, mažėjo ir vėl didėjo. Kitaip sakant, nepaisant šimtais metų skaičiuojamos ribojimų patirties, skandinavai stipriųjų gėrimų neatsisakė.
Jeigu valstybės prekybos monopolis netapo panacėja valstybėse, kurios lenkia mus pagal visus žmonių gerovės ir savijautos rodiklius, ar jis gali išgelbėti nuo girtuoklystės lietuvį?
Galim vartyti statistiką, kitų valstybių patirtį kaip tik norime, bet akivaizdu, kad valstybės monopolio įsteigimas negali iš esmės pakeisti vartojimo įpročių. Galime jį steigti, jeigu nesugebame matyti tikrųjų problemos priežasčių, bet nereikia pūsti miglų, kad tai ką nors iš esmės išspręs.
Negali išspręsti paprasčiausiai dėl to, kad ne parduotuvė, ir ne ją laikantis verslininkas yra kaltas dėl šios bėdos. Ir ne parduotuvės darbo laikas, ir ne galimybė rinktis iš tūkstančio ar dešimties rūšių alkoholinių gėrimų.
Kovodami su vagystėmis nesiūlome surišti visiems piliečiams rankų, kai jie išeina į gatvę.
Dėl to, kad egzistuoja kelių gaidžiai, nereikalaujame uždrausti privačius automobilius. Peilis dažnai švytuoja gatvės ginčuose ir buityje, tai gal reikia atidaryti ir peilių su šakutėmis valstybinį monopolį?
Šiaip jau, tai nėra naujiena Lietuvai. Tarpukariu Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis. Prekiauti buvo galima tik valstybinėse parduotuvėse-monopolkose, dar aludėse ir smuklėse.
Tačiau tikslas buvo kitas. Atkūrus nepriklausomybę reikėjo atkurti ūkį, ir šalies valdžia nusprendė, kad tokia alkoholio gamybos ir prekybos politika gali užtikrinti geras pajamas, greitai papildyti iždą. Kažką panašaus yra paminėjęs degtinės monopoliu alkoholikus gydyti ketinančios rinkimų laimėtojos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadas Ramūnas Karbauskis.
Esą valstybei tenka alkoholikų sukurtos problemos bei ligos, o pelnas – verslui. Tai tiesa. Bet kai nusems šitą pelną į iždą, bankrutuos kaimų parduotuvės. O jų klientai kaip gėrė, taip gers. Gal valstybinę, o gal naminukę. Kažkaip galai nesueina.
Bet jeigu jau einama draudimų keliu, tai gal reikėtų drąsesnių sprendimų. Išblaivinti Lietuvą galėtų nebent visiškas alkoholio uždraudimas. Ir žiaurios bausmės.
Prieš šimtą metų Norvegija referendumu uždraudė alkoholį, bet po dešimties metų taip pat referendumu draudimą atšaukė.
Švedijoje iki praėjusio amžiaus vidurio veikė beveik draudimui prilygstanti sistema, kurią pakeitė dabartinė valstybinė prekyba. Skandinavams dvidešimtame amžiuje nepasisekė, gal dvidešimt pirmame amžiuje pasiseks mums.
Bet iš tikrųjų tai degtinės monopolis savo svarbiausią darbą jau atliko. Atskraidino valstiečius ir žaliuosius į Seimą. Ir prasidėjo pokyčiai. Buvo profesionalų Vyriausybė, dabar jau, sako, bus profesionali. Pasikeitė tik viena raidė, o turinys – kaip diena ir naktis. Per rinkimus buvo premjeras S.Skvernelis, po rinkimų B.Ropė, dabar, viešosios erdvės pasiklausius, vėl bus S.Skvernelis.
Taip ir su monopoliu. Gal kažkas ir bus, bet bus nebe tas. Gal ir valstybinio banko nebus, nes jeigu jis bus, tai pinigų didesnėms pensijoms nebus.
Skandinavai prie savo sistemos pratinosi šimtmečiais. Tai jų istorija. Mūsų istorija kitokia. Todėl laisvai gyvenančiam, mąstančiam, keliaujančiam žmogui sakmės apie monopolius skamba atgrasiai. Kelias atgal – į ribojimus ir draudimus. Ne taip seniai iš ribojimų ir draudimų sistemos išsprūdome.
Kita vertus, normaliam žmogui niekas labai nepasikeistų. Na, nenusipirksi vyno butelio pietums maisto prekių parduotuvėje, bet nusipirksi valstybinėje. Reikės nuvažiuoti į šoną, bet tragedijos nėra. Nedirbs sekmadienį – galima šeštadienį.
Pagaliau niekas netrukdo to vyno ar šampano atsivežti iš Vokietijos ar Prancūzijos. To dar neketina uždrausti. Bent kol kas galioja laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje principas.
Labai norint galima į tai pažvelgti ne kaip į ribojimą, o naują taisyklę. Laikomės jų vairuodami, bendraudami, žaisdami žaidimus. Gal ir nelabai jauki naujovė, bet priprastume.
Bet vis tiek tai tebūtų judėjimas dėl judėjimo. Reikalo imitavimas nemažomis biudžeto sąnaudomis, valdiškomis darbo vietomis, kurių efektyvumas visada abejotinas. Savotiškas bėgimas nuo tikrųjų masinio ir juodo girtuokliavimo priežasčių.
Tiesą sakant, tokiomis techninėmis pertvarkomis politikai užsiima tada, kai neturi žalio supratimo, kas galėtų sukurti šaliai plėtros impulsą ir ištraukti iš liūno tuos, kurių pagrindinis kelias – prie svaigalų parduotuvės, nesvarbu valstybinės ar privačios.
Komentaras skambėjo per LRT radiją
