Akmens amžiaus pėdsakų – titnago dirbinių – archeologai N. Šliubauskienės sklype rado prieš dvidešimt metų, bet pati moteris teigia, kad apie tai atsakingos institucijos ją informavo tik prieš penkerius metus. Jos žiniomis, gyvenvietė aptikta už kilometro nuo jos sklypo, bet archeologai tikina, kad jokios klaidos nėra: gyvenvietė iš tiesų buvo šiame sklype.
Vilnietės kantrybė trūko tada, kai vieną kartą atvykusi iš sostinės darbuotis sodo sklype ji rado Kultūros paveldo departamento darbuotojus be privalomo išankstinio įspėjimo lankantis jos privačioje valdoje. N.Šliubauskienė gindama savo nuosavybę įsivėlė į konfliktą, o teismas nusprendė, kad moteris kalta dėl to, kad sukėlė pavojų kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, ir priteisė sumokėti 1400 eurų.
Sklypo savininkė: „Sklype lankėsi be leidimo“
„Aš, viena moteris, sukėliau pavojų keturių vyrų sveikatai ir gyvybei? Buvau apkaltinta, kad savo privačioje valdoje juos su plyta vijau... Nepuoliau aš jų, o pati buvau apstumdyta... Neturiu liudytojų, teisme buvo tvirtinama, kad stvėriau už akinių, bet to nebuvo. Iš tiesų aš apsisukau eiti, išgirdau žingsnius už nugaros, ir mane pastūmė. Penkis kartus griuvau ant nugaros, vos pastumta aš atsistodavau, nesupratau, kas vyksta... Kokią teisę turi mane stumdyti mano žemėje? Turėjo pranešti, turėjo gauti mano sutikimą, bet tai padaryta nebuvo“, – emocingai kalbėjo N.Šliubauskienė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad nemalonią situaciją išprovokavo ne kas kitas, o jos sklype apsilankiusių specialistų savivalė: „Negalėjo tyrinėti be mūsų žinios privačioje žemėje, turėjo pateikti leidimus iš Istorijos instituto, būsimų kasinėjimų brėžinius, pažymėtas konkrečias vietas, bet visi darė, ką norėjo ir kaip norėjo. Kasinėjimai vyko be leidimo, o paskui, jau pasibaigus kasinėjimui, buvo išduotas ir leidimas. Tiesa, jis net neatitiko reikalavimų, o ir archeologų grupės komandiruotės skyrimo dokumentai rodo, kad jie turėjo darbuotis visai kituose rajonuose.“
Pasiūlyta „pastumti paveldą“
Gretimame sklype įsikūrusi N. Šliubauskienės sesuo Irena Lozovska teigė, kad 2011 metais sulaukusi Statybos inspekcijos i pranešimo, kad jos laikinas vasarnamis stovi ant senosios gyvenvietės. „Buvo surašytas aktas, kad vasarnamis turi būti nugriautas, vyksta teismai“, – pasakojo moteris.
I.Lozovska teigė išgirdusi ir ją nustebinusį paveldosaugininkų pasiūlymą: manais už tai, kad neprieštaraus, jog jos sklype esama senovės gyvenvietės, paveldo teritorija bus šiek tiek „patraukta“.
„Kultūros ministerijoje dirbantis Žolynas (Mindaugas Žolynas. – Aut.) vieno pokalbio metu sakė: jei sutiksime su paveldu savo žemėje, tai „iš po namelio bus patraukta pora metrų“. Nesutikau, o tuometį kultūros ministrą Arūną Gelūną tai prajuokino, bet viskas taip ir liko“.
Gal sklypo kam nors prireikė?
Tai, kad paveldu besirūpinantys specialistai suklydo, įsitikinusi ir N. Šliubauskienės dukra Laura Karneckienė. „Mūsų turimuose nuosavybės dokumentų nėra jokių įrašų apie žemėje esantį paveldą. Mes apie apie tai sužinojome tik tada, kai mamos sesuo gavo pranešimą, jog teks nugriauti namelį. Mes nežinome, kaip tai paveiks mus ateityje, gal kas nors vidury mūsų žemės tiesiog pasistatys namą?“ – retoriškai klausė moteris ir tvirtino dokumentais galinti įrodyti kiekvieną absurdiškos situacijos aspektą.
Jauna moteris patikino, kad garbaus amžiaus motinos kova su „vėjo malūnais“ liūdina: „Nors mama pati kvietė policiją, kreipėsi į medikus, vis tiek galiausiai liko kalta. 74-erių pensininkei sunku kovoti su tokia neteisybe. Įsivaizduokite, atvažiuojama į privatų sklypą be jokių įspėjimų, o juk pagal įstatymus privalu ne tik suderinti atvykimo laiką, bet ir darbų apimtį ir vietą. Įsibrovę į privačią valdą mano mamą apstumdė, ir ji pati liko kalta. Mama nuo to laiko išgyvena stresą“, – pasakojo L. Karneckienė.
Vairuotojas: „Ji elgėsi agresyviai“
Anuomet paveldosaugininkus į paežerę atvežęs Hubertas Jablonskas, kurį sklypo savininkė kaltina prieš ją smurtavus, tai neigia. „N.Šliubauskienė pati mane užsipuolė – juk jei prieš žmogų naudojama agresija, tai jis vienokiu ar kitokiu būdu ginasi. Jei būčiau norėjęs ją primušti, juk būčiau elgęsis šiurkščiau, bet nebuvo jokios prasmės su ja kovoti, tiesiog atstūmiau. Tų penkių kartų, kaip buvo minima, tikrai nebuvo. Teisme ji pati sau prieštaravo“, – sakė pašnekovas. Jo teigimu, du kartus jis turėjo atstumti jį puolusią moterį. Ši, anot jo, stvėrė vyrui už akinių.
H.Jablonskas teigė, kad moters elgsena tuo metu, kai susitiko jos valdų prieigose, buvo neadekvati: „Kultūros paveldo departamento darbuotojai su ja geranoriškai bendravo, jie tik užsuko patikrinti vietos.“
Pašnekovas tikino, kad 1400 eurų, kurie, anot N. Šliubauskienės, jam priteisti, iš tiesų tėra jo išlaidos advokatui ir antstolio priskaičiuoti mokesčiai. „Nors ir turėjau teisę, jokios moralinės žalos atlyginimo neprašiau iš jos nė cento.“
Daržoves auginti leidžia
Kultūros paveldo departamento Juridinio skyriaus vyriausias specialistas Vygaudas Čekanauskas pripažino, kad rastos gyvenvietės klausimas rimtai įstrigo teismuose: „Visa ši istorija prasidėjo 1996 metais, kai po archeologinės ekspedicijos ten buvo aptikta Klojinių Mijaugonių senovės gyvenvietė, kuri buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Prieš kelerius metus prasidėjo teismų maratonas ir ginčas, ar būtent ten ir yra ši gyvenvietė.“
Pašnekovas pridūrė, kad po vieno iš teismų sprendimų nuspręsta, jog faktą turi iš naujo nagrinėti Vertinimo taryba.
Tam, kad būtų patikslintos šio archeologinio objekto vertingosios savybės ir būtų priimtas sprendimas dėl objekto statuso, reikalingi archeologiniai tyrimai. Anot pašnekovo, šie tyrimai buvo numatyti pagal specialią finansavimo programą, bet žemės savininkės nesutiko duoti leidimo juos atlikti.
Paklaustas, kaip buvo nustatytos būtent tokios senovės gyvenvietės ribos, V.Čekanauskas atsakė: „Techninių detalių reikia klausti specialistų, bet esama tam tikros metodikos, kasami vadinamieji šurfai.“ Apie sklypo savininkės nuogąstavimus, kad buvo tyrinėti trys kvadratiniai metrai, o senovės gyvenviete paskelbtas 66 arų plotas, pašnekovas sakė: „Tie metrai tyrinėjami ne vienoje vietoje, o išsimėtę plote, paskui iš to daromos išvados. Duomenys turėjo būti patikslinti, bet savininkė nesutiko.“
Paklaustas, koks šiuo metu pažymėto sklypo statusas ir kokių veiklos apribojimų esama, pašnekovas sakė: „Daržoves auginti ten galima, bet, norint toje vietoje pastatyti kokį nors statinį, gali būti taikomi tam tikri apribojimai. Šiandien tos vietos statusas – valstybės saugomas nekilnojamojo turto paveldo objektas, pažymėtas kaip senovės gyvenvietė. Mano žiniomis, tokių senovės gyvenviečių nėra daug.“
Išeitis – pakartoti tyrimus
Kalbėdamas apie tai, kaip būtų galima išspręsti šią sudėtingą konfliktinę situaciją, pašnekovas sakė: „Paprasčiausias sprendimo būdas – atlikti pakartotinius archeologinius tyrimus ir jų pagrindu Vertinimo taryba turėtų spręsti dėl objekto statuso, buvimo vietos ir dydžio. Be šių tyrimų jokių sprendimų dėl objektų specifikos priimti negalima.“
Moterų turimuose nuosavybės dokumentuose nėra jokios informacijos apie tai, kad sklype esame valstybės saugomo paveldo teritorijos. Kas apie tai turėjo joms pranešti?
„Tai labai plati tema. Idealiu atveju turi būti viskas sužymėta. Kartais reikiamos žymos nekilnojamojo turto dokumentų išrašuose laiku neatsiduria, bet tai nepanaikina pačių savininkų pareigos domėtis.
Paklaustas apie N. Šliubauskienės teiginius, kad tikroji senovės gyvenvietė yra maždaug už kilometro nuo jos sklypo, V.Čekanauskas sakė: „Šis klausimas nuolat buvo keliamas teismo posėdžiuose, o viename jų dalyvavo archeologas, kuris pats atliko tyrimus ir patvirtino būtent tą vietą. Nauji archeologiniai tyrimai turėtų dar kartą patvirtinti, kad gyvenvietė yra būtent toje vietoje, arba tai paneigti.“
Paklaustas, kokiu pagrindu N. Šliubauskienė ir jos sesuo padarė savo išvadas, V.Čekanauskas atsakė: „Jos tokias išvadas padarė iš tų duomenų, kurie yra Kultūros vertybių registre. Tiek Vertinimo taryba, tiek teismai šios versijos nepatvirtino.“
Archeologas: „Ieškota tikslingai“
Archeologas Gintautas Zabiela tvirtino, kad Kloninių Mijelgonių gyvenvietė surasta 1994 metais, profesoriui Algirdui Girininkui žvalgant Kaišiadorių rajoną ir ieškant nežinomų archeologinio paveldo objektų. Per tą ekspediciją buvo surasta apie dešimt panašių objektų.
G.Zabielos teigimu, rasta gyvenvietė yra nemaža. Iškasti trys šurfai, kuriuose rasti titnago dirbiniai, atskleidė, kad neolito laikotarpio gyvenvietės būta gilesniame sluoksnyje, o ant viršaus aptikta geležies amžiaus gyvenvietės pėdsakų.
„Tyrimai buvo nedideli, tik žvalgomieji. Buvo svarbu aptikti objektą, o ne jį ištirti, tad apie šią gyvenvietę ne daug ką ir žinome“, – kalbėjo archeologas. Vis dėlto ieškota buvo gana tikslingai: „Profesorius A.Girininkas yra akmens amžiaus specialistas ir sugeba matyti dalykus, kurie ten buvo prieš tūkstančius metų. Ten anksčiau būta salų, kuriose žmonės mėgo gyventi visais laikais, nes apsupti vandens jautėsi saugūs. Pagal tam tikrus požymius buvo pasirinkta kalvelė, joje iškasti šurfai ir rasta radinių.“
