Vilkaviškiečio istoriko Antano Žilinsko nuomone, šios kapinės galėtų tapti turistų lankomu objektu, jei teritorija būtų deramai sutvarkyta, atsirastų lentelės ar nuorodos, kuo vertingas vienas ar kitas paminklas, kokios asmenybės ilsisi šioje žemėje.
Vilkaviškio bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis pasakojo, jog prieš kurį laiką nutiko miestui gėdą daranti istorija, kai iš tolimos užsienio šalies atvyko žymaus žmogaus, palaidoto šiose kapinėse, giminaičiai.
„Jie nerado, pro kur įeiti į kapines, nes nuo gatvės – aklina tvora. Žmonės ėjo klausinėdami, kodėl negalima įeiti. Paskui jiems parodė, jog kapinių gale yra skylė.
Gerai, kad nors krūmus seniūnija iškirto, dabar bent jau neapžėlę. Sulūžusi tvora daro gėdą.
Daugybę kartų ne aš vienas miesto vadovų klausėme, kodėl netvarkomos šios kapinės“, – pasakojo D.Nešukaitis.
Prieš kurį laiką apie kapines jis pasiteiravo seniūno ir išgirdo, jog žadama statyti naują tvorą.
„Pasitarėme ir nusprendėme, jog bendruomenė galėtų prieš Vėlines atlikti gerą darbą, – aptvarkyti senąsias kapines.
Norėjome parodyti, kad miestiečiams rūpi, todėl organizavome talką. Daugiausia susirinko vidutinio ir vyresnio amžiaus talkininkų.
Istorikas A.Žilinskas mums papasakojo apie šiose kapinėse palaidotus žymius mūsų krašto žmones.
Grėbėme lapus, tvarkėme kapavietes, valėme paminklus ir apsamanojusius antkapius, uždegėme žvakučių.
Po talkos gerdami arbatą svarstėme, jog šių kapinių tvarkymas galėtų tapti mūsų bendruomenės tradicija.
Atrodo, nieko ypatinga nepadarėme, bet pasidžiaugėme atliktu darbu ir tuo, kad pagerbėme savo krašto žmones“, – kalbėjo šeštus metus Vilkaviškio bendruomenei vadovaujantis D.Nešukaitis.
Išlikę paminklai liudija, jog kapinės veikė nuo XIX a. Tačiau daug kapų jau išnyko. A.Žilinskas mano, jog galėjo būti laidojama ir iki XIX a.
Sovietų laikais šios kapinės niekam nerūpėjo. Atkūrus nepriklausomybę buvo išleistas Kultūros įstatymas, kuriame teigiama, jog reikia gerbti visas kapines.
Dėmesio sulaukdavo išnykusios atokiausių kaimų kapinaitės, o Vilkaviškio centre stūksojo garbės nedaranti amžinojo poilsio teritorija.
„Amžinas valdžios pasiteisinimas, jog trūksta pinigų. Tačiau noro irgi trūko. Manau, šiemet jau susiėmė“, – sakė istorikas A.Žilinskas.
Šiose kapinėse 1936 m. buvo palaidotas Gižų policijos nuovados viršininkas Liudas Lietuvninkas. Jo paminklo autorius – vienas žymiausių Lietuvos skulptorių Vytautas Košuba.
Paminklas – mirštančio sparnuoto kario statula – 1993 m. buvo įrašytas į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, jam buvo suteiktas nacionalinės reikšmės lygmuo.
L.Lietuvninko antkapio lentelėje yra išlikęs užrašas: „Garbingai tarnybą eidamas žuvo 1936 metų lapkričio 9 Gižuose“.
Istorikai teigia, jog lemtingąją dieną į Gižų policijos nuovadą atėjo nepažįstamas vyras, neva turinti svarbų pranešimą viršininkui. Nepažįstamasis, kiek pabendravęs su nuovados vadu, išsitraukė ginklą ir nušovė 33 metų L.Lietuvninką.
Paminklas pareigūnui buvo pastatytas 1937 m. Dabar šis nacionaline vertybe vadinamas kūrinys stūkso gerokai aptrupėjęs ir sunykęs.
Šiose kapinėse ilsisi ir tarpukario Lietuvos kapelmeisterio Jano Brauno palaikai.
J.Braunas anuomet organizavo husarų ir ulonų pulkų orkestrus. Jis sukūrė Lietuvos prezidento, kariuomenės vado ir daug kitų maršų, už aktyvią veiklą buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
Kapinėse išliko lenkų dvarininkų kapus puošiančių prašmatnių paminklų, kuklių savanorių kryžių.
Šioje žemėje ilsisi lietuviai, lenkai, rusai, apie dešimt savanorių bei šaulių, antrojo ulonų pulko karių, Lietuvos kariuomenės kūrėjas Antanas Vaitkevičius, dalyvavęs mūšiuose su bolševikais ties Daugpiliu ir su lenkais ties Augustavu.
2002-aisiais A.Vaitkevičius, miręs 1937 m., buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Miesto istoriją gerbiantys vilkaviškiečiai ir stebisi, ir piktinasi, jog sutvarkyti iškilių asmenybių poilsio vietai daugybė metų vis nesurandama pinigų.
Ko gero, šiemet problemos sprendimas šiek tiek pajudėjo iš mirties taško: atsakingos institucijos suformavo kapinių sklypo planą, su Kultūros paveldo departamentu derinamas tvoros projektas. ˙
