Per devynis dešimtmečius patirta daug neįtikėtinų istorijų, pažinta tūkstančiai žmonių, atsidurta pačiose keisčiausiose situacijose.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame įdomiausias ištraukas iš 1997 metais išleistos V.Adamkaus knygos „Likimo vardas – Lietuva“ (bendraautoris – Valdas Bartasevičius). Dauguma šių istorijų – mažai kam girdėtos.
Trumpi ir įdomūs V.Adamkaus prisiminimai – apie sovietų okupaciją, bendraklasius Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, tarnybą kariuomenėje, pirmąją išvyką į Maskvą ir netikėtą pasiūlymą tuoktis.
Sovietų okupacija. Ankstyva branda
... kai išgirstu ką sakant “rusų kariuomenė“, pirmiausia man prisimena tas prakaito ir aulinių batų dvokas. Lietuvos karius buvau įpratęs matyti visada švarius, tvarkingomis uniformomis, o tada prieš akis plaukė, atrodė, nesibaigiančios kažkokių niūrių, pavargusių veidų voros.
Rusų kareiviai, matyt, leisgyviai po ilgo žygiavimo, ėmė sėstis čia pat ant gatvės pakraščio ir, nusimovę apavą, persivynioti autus – tokiomis aplinkybėmis pirmą kartą išvydau šį anksčiau nematytą daiktą.
Karo dienos. Pasipriešinimo gretose
Man buvo įteiktas priesaikos tekstas, ir aš, prisiekęs tarnauti savo šaliai, tapau Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu. Tai buvo 1941-ųjų ruduo.
Mes, trys vienos klasės mokiniai – Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liūtas Grinius, buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus, ir aš – nutarėme leisti jaunimui skirtą pogrindžio laikraštį. (Beje, jaunesnysis Gabrieliaus brolis Vytautas tuo metu buvo dar tik devynerių metų ir, aišku, į jokią konspiracinę veiklą jo dar negalėjome įpainioti).
Karo pabaigos belaukiant..
Kelias paras buvau beveik nemiegojęs, todėl kažką perkandęs ir pusvalandį pašnekėjęs su tais žmonėmis, kritau ant grindų ir iš karto užmigau. Amerikiečiai bei anglai 1944-ųjų pabaigoje bombarduodavo Berlyną ir dienomis, ir naktimis. Turbūt nė valandos nebuvau spėjęs numigti, kai užkaukė aliarmo sirenos.
Buto šeimininkai puolėsi tempti mane į slėptuvę. Iš nuovargio, pasirodo, žmogui gali net išnykti savisaugos instinktas. Kad ir kiek jie mane purtė už pečių, vis viena nesikėliau: taip troškau miego, jog tos sirenos galėjo kaukti kiek nori – man buvo visai tas pat, kas atsitiks.
Šeimininkai, įsitikinę, kad neįmanoma manęs pastatyti ant kojų, išbėgo į slėptuvę. Prasidėjo pašėlęs bombardavimas: žviegdamos bombos, atrodė, krenta visai šalia, dreba namo sienos, grindys, byra nuo lubų tinkas, o aš visa tai jaučiu tarsi sapne.
Kai antskrydis baigėsi, žmonės niekaip negalėjo išlįsti iš slėptuvių, nes išėjimai buvo užversti pastatų griuvenomis. Tik kitai dienai įpusėjus juos atkasė. Paaiškėjo, kad visame tame griuvėsiais virtusiame kvartale liko nekliudyti trys ar keturi namai. Tarp jų ir tas, kuriame aš neatsibusdamas miegojau per visą bombardavimą.
Tarnyba kariuomenėje
Mūsų apmokymai Fort Lenardvudo stovykloje Misūrio valstijoje vyko labai rimtai. Per manevrus buvo sukuriamos tokios realaus mūšio sąlygos, kad per neatsargumą galėjai ir galvą padėti. Apkrauti ginklais ir visokiausia manta, turėdavome pilvais šliaužti link keliomis spygliuotos vielos eilėmis aptvertų „priešo“ įtvirtinimų, o šiek tiek aukščiau virš mūsų pliekė automatinių ginklų šūvių liūtis.
Ir buvo šaudoma ne mokomaisiais, bet koviniais šoviniais. Ne tik galvos negalėjai pakelti, bet ir užpakalio nuo žemės atplėšti buvo nevalia, nes kitaip grėsė, kad tuoj pat tenai įstrigs kulka.
Sykį po tokių apmokymų vos negriūdami iš kojų stovime rikiuotėje, ir girdžiu, kaip mūsų seržantas, atsargiai dėliodamas garsus, mėgina perskaityti iš lapelio: „Adamkavi..“ Ir užstringa. Supratau, kad jis stengiasi ištarti mano pavardę. Tuo metu dar nebuvau jos pasikeitęs į trumpesnę – Adamkus. Amerikiečio liežuviui būdavo tikra kančia įveikti galūnę „čius“.
„Adamkavjusius – į štabą“, – iš antro karto įstengę baigti savo mintį seržantas. Sunerimęs galvoju, ko jiems čia manęs prireikė. Nueinu į štabą, prisistatau. Kažkoks vyriškis varto popierius ir klausia: „Ar tikrai moki visas kalbas, kurias nurodei anketoje?“
Kariškius labiausiai domino, ar aš galiu suprasti rusų kalbą. Mane įvedė į kitą kabinetą ir, kaip įprasta Amerikoje, raštu atsakyti į testo klausimus. Tai buvo rusų kalbos pagrindu parengtos užduotys. Matyt, su jomis susidorojau neblogai, nes netrukus mane iš apmokymų stovyklos perkėlė į Čikagą. Ten turėjau versti visokius dokumentus iš rusų kalbos.
Susitikimai su lietuviais visuose kontinentuose
San Paule, didžiausiame Brazilijos mieste, mus pakvietė sekmadienio mišių į bažnyčią, kurios klebonas buvo misionierius Bružikas, labai įspūdingas vyras, spėjęs pagarsėti Lietuvoje dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, bet vėliau išvykęs apaštalauti į Pietų Ameriką.
Susirinko tiek lietuvių, kad nebetilpo bažnyčion. Bružikas ėmė sakyti liepsningą pamokslą, dėkojo mums, kad tėvų ir senelių tėvyne sudominome jaunimą, ir taip įsikarščiavo, jog baigdamas pasakė „Nepamirškite, brangieji, ir Kristus krepšinį žaidė!“.
Pirmoji kelionė į Maskvą
Paskutinę vizito dieną mūsų delegacijos garbei rusai surengė iškilmingą atsisveikinimo vakarienę Kremliuje, kurioje dalyvavo ir aukšto rango sovietų valdžios pareigūnai. Buvau girdėjęs, kad per tokius banketus Maskvoje paskelbiama gal 20-30 tostų. Tai iš anksto pasakiau savo kolegoms ir perspėjau: „Vyrai, jeigu nesimuliuosite kilnodami taures, tai patys iš salės neišeisite – jus jau išneš“.
Bet mūsų delegacijoje buvo nemažai linksmai nusiteikusių vyrų. „Rusija, vodka, darbas baigtas“, – su tokiomis nuotaikomis mano kolegos atvyko į banketą. Pirmas tostas – už prezidentą R.Niksoną, antras – už generalinį sekretorių L.Brežnevą, po to pagerbta tautų draugystė, taika ir dar daug daug kitų gerų dalykų. Banketas baigėsi tuo, dėl ko perspėjau savo kolegas: pora mūsų delegacijos narių iki mašinų, nuvežusių mus į viešbutį, nusigavo jau apsaugos vyrų padedami.
Beje, gal dvidešimtą ar dvidešimt penktą tostą tarti atsistojo Sovietų Sąjungos gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas. Jis pasiūlė pakelti taures už Amerikos delegacijos narį Valdą Adamkų, kurio dėka abiems šalims pavyko geriau suprasti vienai kitą.
Pagalvojau: kokia gyvenimo ironija! Štai mane, beveik prieš tris dešimtmečius išguitą iš savo tėvynės, pačioje imperijos širdyje – Kremliuje – sveikina sovietų pareigūnas.
Paslaptingos ponios vizitas viešnagės Kaune metu
Atsikėlėme rytą palyginti vėlai. Atsimenu, stogus buvo nubalinusi pirmoji artėjančios tų metų žiemos šalna. Susėdome prie stalo pusryčiauti, ir staiga, truputį po devynių, suskamba durų skambutis. Susižvalgome stebėdamiesi, kas čia taip anksti galėtų būti. Algis (Algis Mickis – red.) nueina pasižiūrėti ir po kelių minučių grįžta su nuostabos išraiška veide: „Teiraujasi tavęs...“
Algiui iš už nugaros išneria elegantiškai atrodanti dama. Tiesiog pritrenktas žiūriu į ją – juk niekas nežinojo, kad aš Kaune, ištiesia popieriaus lapelį. Išlankstęs žvilgteriu. Mašinėle angliškai atspausdinti keli žodžiai: „Noriu su jumis pasikalbėti kur nors lauke“.
Kiek atsipeikėjęs klausiu: „Jūs kalbate lietuviškai?“. „Taip“, – išgirstu atsakymą. „Gerai, – sakau, – eime pasivaikščioti“.
Užsimetu apsiaustą ir mes išeiname į dar visai tuščią gatvę. Ponia prisistato. Jos pavardė tuomet man dar visiškai nieko nesakė.
Ėmėme vaikštinėti gatvėmis, sukdami ratais aplink Mickių namus. Be jokių įžanginių aiškinimų moteris pranešė, kad jai reikia mano pagalbos. „Esu kovotoja prieš komunistinę santvarką. Mane persekioja saugumas. Jeigu neišvyksiu į Vakarus, būsiu suimta ir įkišta į kalėjimą“.
Klausydamasis svarsčiau, kaip ji sužinojo, kur aš esu. Stiprėjo įtarimas, kad tai kažkokia provokacija.
Mandagiai paaiškinau, kad laikiausi nuostato: lietuviams nevertėtų trauktis iš Lietuvos ir ypač nesinorėtų, kad kraštą paliktų veikliausi ir kovingiausi žmonės. Pridūriau, kad pritariu emigracijai tik tuomet, jei kyla grėsmė gyvybei. Tada ponia pareiškė, kad KGB kelia pavojų net ir jos gyvybei.
„Bet kaip galiu jums padėti?“ – paklausiau tai išgirdęs.
„Labai paprastai. Iš jūsų pageidauju tik tiek: mes skubiai susituokiame ir aš, kaip jūsų žmona, drauge su jumis išvykstu į Amerika. Nepagalvokite nieko kitko: galėsite su manimi nemiegoti. Išvykstame, ir viskas – daugiau iš jūsų nieko neprašau“, – paaiškino ponia.
Prireikė kelių sekundžių atsitokėti. „Žinote, – sakau jai, – jau beveik trisdešimt metų esu vedęs ir tebemyliu savo žmoną“.
„Ai, ai, kažkaip apie tai nepagalvojau... Bet gal jūs galėtumėte formaliai su ja išsiskirti ir po to vėl susituoktumėte?“, – pasiteiravo ponia.
Kai jau gana kietai atsakiau, kad vis dėlto per daug iš manęs ji prašo, ponia staiga paklausė, kaip aš vertinu Tomo Venclovos išvykimą iš Lietuvos. Paaiškinau, jog laikau jį labai reikalingu Lietuvai, bet manau jo emigraciją buvus prievartinę. Daugiau neplėtodamas šios temos pasakiau, kad man jau laikas grįžti į namus, iš kurių ji mane ištraukė.
„Bet jūs dar pagalvokite apie mano pasiūlymą. Kai po kelių dienų grįšite į Vilnių, aš pasistengsiu su jumis dar kartą pasimatyti“, – baigė pokalbį ponia, ir mes atsisveikinome. Tačiau Vilniuje ji manęs jau neaplankė. Niekuomet daugiau asmeniškai nebuvau su ja susitikęs, tik atėjus Atgimimo laikams išgirdau, kad tapo žinoma visuomenės veikėja.
Stasio Lozoraičio rūpesčiai
Stasio Lozoraičio ir Juozo Kazicko santykiai ir anksčiau buvo šaltoki. Vienaip ar kitaip, jie nebendradarbiavo rengdami Kazimieros Prunskienės vizitą ir kiekvienas atskirai stengėsi susitarti, kad ją priimtų JAV prezidentą. Stasys Lozoraitis veikė Valstybės departamente, kur buvo gerbiamas ir seniai palaikė draugiškus santykius su įvairaus rango pareigūnais. Juozas Kazickas turėjo ryšių Respublikonų partijos vadovybėje ir Baltuosiuose rūmuose.
Per Kazimieros Prunskienės viešnagę Amerikoje tik kartą buvo paskambinta Stasiui Lozoraičiui ir jis pakviestas papietauti su ministre pirmininke. Bet ir šis vienintelis susitikimas, vykęs dalyvaujant kitiems asmenims, nepadėjo išsiaiškinti susidariusios nesmagios padėties, kai Vyriausybės vadovės vizitas į JAV vyko iš esmės ignoruojant Lietuvos ambasadorių Vašingtone.
Kai Kaizmierai Prunskienei grįžus iš Amerikos lankiausi Vilniuje, ji pakvietė mane pietų. Per mūsų susitikimą su Kazimiera Prunskiene papasakojau, kokioje dviprasmiškoje situacijoje per jos vizitą Amerikoje buvo atsidūręs ambasadorius Stasys Lozoraitis, bet pabrėžiau, kad tam tikras jo nusišalinimas tomis dienomis jokiu būdu nebuvo įsižeidusio asmens ambicijos ir tai neturėtų neigiamai atsiliepti jo santykiams su premjere. Man pasirodė, kad po mūsų pokalbio ji geriau suvokė Stasio Lozoraičio padėtį ir nesusipratimo nuosėdos daugmaž pašalintos.
Kiek geriau kaip su Vyriausybe Stasiui Lozoraičiui sekėsi bendradarbiauti su Užsienio reikalų ministerija. Tačiau jam daug vargo kėlė mūsų diplomatinės tarnybos neprofesionalumas. Jis pasakodavo, kad jam tekdavo kartais pačiam parengti reikiamus dokumentus ir tik informuoti apie tai ministeriją, kad toks darbas jau atliktas. Dažnai iš Vilniaus jis niekaip nesulaukdavo instrukcijų, kaip elgtis, arba jos beviltiškai vėluodavo, o kai laukiami raštai atkeliaudavo, tai paaiškėdavo, kad jie taip parengti, belieka juos išmesti į šiukšlių dėžę. „Nežinau, ką daryti, – ne kartą yra skundęsis Stasys Lozoraitis. – Ministerijoje nėra žmonių, su kuriais būtų galima normaliai dirbti“.
Dėl mūsų šalies diplomatų nepatyrimo pasitaikydavo net anekdotinių situacijų. Antai vėliau, jau Lietuvai tapus pripažinta valstybe, 1992 metais į Vašingtoną atvyko vienas mūsų Užsienio reikalų ministerijos vadovų.
Stasiui Lozoraičiui teko gerokai pasistengti, kad mūsų diplomatą sutiktų priimti pats JAV valstybės sekretorius Dž. Beikeris, o ne kuris jo pavaduotojas. Pasirengimas šiam vizitui truko gana ilgai, daug buvo visokių derinimų, konsultacijų. Galų gale pavyko susitarti dėl susitikimo su valstybės sekretoriumi. Stasys Lozoratis labai džiaugėsi šiuo svarbiu ir savo asmeniniu diplomatiniu laimėjimu.
Jis iš anksto nuodugniai pasirūpino visomis vizito aplinkybėmis, atrodytų, apgalvojo net smulkiausias detales. Buvo išnuomotas prabangus juodas limuzinas, ir Stasys iš pradžių su vairuotoju net surengė repeticiją: pasivažinėjo keliu nuo Lietuvos ambasados iki Valstybės departamento skaičiuodamas, kiek laiko prireiks, kad tiksliai pagal diplomatinį protokolą automobilis sustotų prie šios įstaigos durų.
Viskas vyko taip, kaip Stasys Lozoraitis buvo numatęs ir parengęs. Limuzinas sutartu laiku atvyko prie valstybės departamento, ir vienas Lietuvos diplomatijos vadovų beveik valandą kalbėjosi su JAV valstybės sekretoriumi Dž. Beikeriu.
Vizito proga Lietuvos ambasada Vašingtone rengė nedidelį diplomatinė priėmimą, į kurį tiesiai iš susitikimo su Valstybės departamento atvažiavo Stasys Lozoraitis. Mes, keli lietuviai, šnekučiuojamės džiaugdamiesi, kad, atrodytų, įvyko labai naudingas mūsų šalies atstovo susitikimas su Dž. Beikeriu, tik žiūriu – Stasys Lozoraitis kažko sugižęs.
Pasitaikius progai, pasivedėju jį nuošaliau ir klausiu: „Stasy, kas atsitiko? Kuo tu nepatenkintas?“
„Viešpatie, kaip aš nepastebėjau, kaip nepastebėjau...“ – suaimanavo Stasys.
„Ko gi tu tokio baisaus nepastebėjai, kad dabar taip graužiesi?“, – teiraujuosi nustebęs.
„Na, jog jis avi baltais batais. Kažkaip sėdant į mašiną nepasižiūrėjau jam į kojas. Išeinant žvilgtelėjau – atrodė, viskas gerai: kostiumas juodas, išlygintas, marškiniai balti, ir tik išlipus prie Valstybės departamento matau: tiesiog baltuoja tie batai. Mėginu kaip nors užstoti, juk fotografuoja, filmuoja. Bet kur ten užstosi – taip ir nušvytravo, Valstybės departamento pareigūnams spoksant į tuos jo batus, pas Dž. Beikerį, o per priėmimą, koją ant kojos užsimetęs, lyg tyčia iškišo juos priekin, kad visiems būtų dar geriau matyti jų baltumas“, – skundėsi Stasys Lozoraitis.
Šis diplomatinio etiketo labai paisiusiam Stasiui Lozoraičui nesmagus kuriozas nutiko, kai jau galėjimo kreipti daugiau dėmesio ir į mūsų šalies reprezentavimo detales. Tačiau tai palyginti linksmi pergyvenimai, kai sunkiausi nerimo dėl savo valstybės laikai jau buvo virtę istorija.
