Anuo metu bent jau buvo aišku, kad atominis ginklas yra konkretus
ginkluoto dviejų pasaulių susidūrimo stabdys. Šiuo metu tokio tikrumo
nėra. Vakarų žiniasklaidoje apie tai vis dažniau kalbama.
JAV ir Rusijos santykių nebepakanka pavadinti įtemptais. Jie kvepia
paraku. Po JAV prezidento rinkimų tas kvapas gali būti dar aštresnis.
Visas pasaulis tai jaučia.
Lietuvoje vienintelis politikas Ž.Pavilionis apie šią grėsmę kalba
deramu susirūpinimo lygiu. Prezidentė D.Grybauskaitė yra sakiusi, kad
Lietuvai vienodai svarbus bus bet kuris JAV vadovas. Tačiau ne
dvišaliai santykiai čia svarbūs, o JAV ir Rusijos konflikto eiga ir
atomazga. Ką ji reiškia NATO pasienio valstybei, kažin ar reikia
plataus aiškinimo.
Jau vien dėl šios grėsmės plati nacionalinė koalicija būtų suprantama ir
pateisinama. Mano supratimu, koalicijoje privalomai turėtų būti
suformuota budinti užsienio politikos krizinių situacijų vertinimo ir
bent kelių variantų pozicijos rengimo grupė. Tinkamų žmonių turi ir
konservatoriai, ir socialdemokratai, ir „valstiečiai“.
Deja, „raudonųjų linijų“ politinėje Lietuvos kultūroje toks susitarimas
neįmanomas. Nebent, kai reikės vadovautis ką tik išleista
pilietinio pasipriešinimo instrukcija ir kur nors dar neokupuotame
pelkyne steigiant nacionalinės vienybės vyriausybę.
Antra problema panaši į pirmąją, tik labiau ilgalaikė. Tai „Nexit“.
Stebėtinai nerimtas Lietuvos požiūris į tikrą ES dramą. Vis dar manoma,
kad britai pajuokavo ir apsisukę grįš. Be reformų ES paskęs
konfliktuose ir galutinai suirs. O kas ir kokias reformas siūlo? Keli
pasenę entuziastai.
Per Seimo rinkimų kampaniją nė vienas kolektyvinis ar individualus
pretendentas į valdžią net užuominomis neužsiminė, kaip įsivaizduoja ES
ateitį. Klausinėtojai rengė viktorinas, bet tik ne apie svarbiausią
ekonominę ir politinę mūsų visų problemą. Vengia šios temos ir rinkimus
laimėjusieji. Gal todėl, kad R.Karbauskis įtariamas kaip ES griovėjas?
Prioritetine problema skelbiama švietimo reforma. O turėtų būti: kokia
euro ateitis. Bet anksčiau drąsūs „valstiečiai“ dabar bijo tiek euro,
tiek ES, tiek bet kokios ateities temos. Regimai, todėl, kad
samprotaujant kur nors nepasipainiotų galimi santykių su Rusija
variantai.
Apie Rusiją dabar – tik blogai arba nieko. Iš nedviprasmiškų užuominų
žiniasklaidoje apie „valstiečius“ kaip projektą akivaizdu, kad
R.Karbauskiui dar ilgai reikės aiškinti apie savo požiūrį į Rusiją.
Kita vertus, šiais išmaniosios politikos laikais nebūtina sakyti, ką
manai.
Politikos žodyne apstu jau štampais virtusių vertinimų, kuriuos gali
vartoti visiškai nesukdamas galvos, ką jie reiškia. Bet vis tiek ateis
metas (pasibaigs finansinė ES parama), kai reikės iš naujo permąstyti
savo strategiją tiek Vakarų, tiek Rytų atžvilgiu.
Tai trečia problema, kuri ne už kalnų pradės griūti ant naujos
Vyriausybės ir jau visu svoriu prislėgs išrinktuosius politikus po
ketverių metų. Kaip Lietuva ruošiasi šiam naujam etapui? Kol kas
niekaip. Tikimasi – išsisuksime. Nei strateginiai, nei ekonominiai
partneriai juk nepaliks mūsų likimo valiai.
Viltis galima, bet garantijų nėra. Reikia pradėti ieškoti sprendimo
būdų kur kas anksčiau, nei tas metas ateis. Bet kas tai darys, jeigu
iki šiol tik vienas žmogus nuosekliai kelia senkančios ES paramos
problemą – Pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis. O ką mano
Lietuvos prezidentė?
Ketvirtas galvos skausmas – vis ta pati, skėsčioti rankomis verčianti
atominė elektrinė Astrave. Ar ryškiausias iš visų politikų
V.Landsbergio susinervinimas dėl menkų pastangų prieš vieną didžiausių
Lietuvai pavojų konservatorių buvo suprastas tik kaip patogus rinkimų
vajaus triukas?
Jeigu iš tiesų išgyvenama dėl monstro Astrave, konservatoriai vieni
pirmųjų turėtų veržtis į koaliciją. Būdami opozicijoje šiuo klausimu
galės tik laiškus rašyti į kaimą seneliui. Gal juos perskaitys ir
A.Lukašenka.
Nematau pasiryžimo kovoti ir tarp „valstiečių“. Braunasi pesimistinė
mintis – mūsų politikams tas agregatas Astrave neberūpi. Susitaikė.
Pamatė, kad atominė bus užbaigta bet kuriuo atveju, net A.Lukašenkai
susipykus su V.Putinu. Lietuva ir regionas susidurs su politiniu ir
ekonominiu faktu.
Veikianti atominė elektrinė yra labai dideli pinigai. Lietuva,
sprendžiant iš silpno veikimo, šį energetinį politinį žaidimą
tikriausiai praloš. Nors Lietuvos žmonėms, Vilniui ir jo apylinkėms,
tai bus didėjančio pasipiktinimo, kartu ir sava valdžia, šaltinis.
Penktoji, nors ne paskutinė, problema – Lietuvos prezidento rinkimai
2019 m. Elektrizuotas politinis laukas, priminsiantis R.Pakso laikus.
Visos bent kiek matomos partijos kels savo kandidatus. Konservatoriai
ir liberalai nebedovanos savo balso kam nors kitam. Kova prasidės iš
anksto, jeigu jau neprasidėjo vakar.
Užsinorėjus prezidentu tapti R.Karbauskiui, jam reikės atsilaikyti ne
tik pas A.Tapiną. Iki tol jam niekas neleis užsibūti kokioje nors
nepažeidžiamoje, kad ir frakcijos seniūno, vietoje. Stums į kokį nors
susidirbamą postą.
Būsimas mūšis dėl savo prezidento yra viena priežasčių, kodėl
konservatoriai nenori eiti į koaliciją. Žiniasklaidos laukia „geras
laikas“.
Kritiškas skaitytojas gali paklausti: o kur dar dvi nuolat minimos
problemos – emigracija ir turtinė atskirtis? Deja, tai jau nebe
problemos, o likimas.