Anuo metu bent jau buvo aišku, kad atominis ginklas yra konkretus ginkluoto dviejų pasaulių susidūrimo stabdys. Šiuo metu tokio tikrumo nėra. Vakarų žiniasklaidoje apie tai vis dažniau kalbama.
JAV ir Rusijos santykių nebepakanka pavadinti įtemptais. Jie kvepia paraku. Po JAV prezidento rinkimų tas kvapas gali būti dar aštresnis. Visas pasaulis tai jaučia.
Lietuvoje vienintelis politikas Ž.Pavilionis apie šią grėsmę kalba deramu susirūpinimo lygiu. Prezidentė D.Grybauskaitė yra sakiusi, kad Lietuvai vienodai svarbus bus bet kuris JAV vadovas. Tačiau ne dvišaliai santykiai čia svarbūs, o JAV ir Rusijos konflikto eiga ir atomazga. Ką ji reiškia NATO pasienio valstybei, kažin ar reikia plataus aiškinimo.
Jau vien dėl šios grėsmės plati nacionalinė koalicija būtų suprantama ir pateisinama. Mano supratimu, koalicijoje privalomai turėtų būti suformuota budinti užsienio politikos krizinių situacijų vertinimo ir bent kelių variantų pozicijos rengimo grupė. Tinkamų žmonių turi ir konservatoriai, ir socialdemokratai, ir „valstiečiai“.
Deja, „raudonųjų linijų“ politinėje Lietuvos kultūroje toks susitarimas neįmanomas. Nebent, kai reikės vadovautis ką tik išleista pilietinio pasipriešinimo instrukcija ir kur nors dar neokupuotame pelkyne steigiant nacionalinės vienybės vyriausybę.
Antra problema panaši į pirmąją, tik labiau ilgalaikė. Tai „Nexit“. Stebėtinai nerimtas Lietuvos požiūris į tikrą ES dramą. Vis dar manoma, kad britai pajuokavo ir apsisukę grįš. Be reformų ES paskęs konfliktuose ir galutinai suirs. O kas ir kokias reformas siūlo? Keli pasenę entuziastai.
Per Seimo rinkimų kampaniją nė vienas kolektyvinis ar individualus pretendentas į valdžią net užuominomis neužsiminė, kaip įsivaizduoja ES ateitį. Klausinėtojai rengė viktorinas, bet tik ne apie svarbiausią ekonominę ir politinę mūsų visų problemą. Vengia šios temos ir rinkimus laimėjusieji. Gal todėl, kad R.Karbauskis įtariamas kaip ES griovėjas?
Prioritetine problema skelbiama švietimo reforma. O turėtų būti: kokia euro ateitis. Bet anksčiau drąsūs „valstiečiai“ dabar bijo tiek euro, tiek ES, tiek bet kokios ateities temos. Regimai, todėl, kad samprotaujant kur nors nepasipainiotų galimi santykių su Rusija variantai.
Apie Rusiją dabar – tik blogai arba nieko. Iš nedviprasmiškų užuominų žiniasklaidoje apie „valstiečius“ kaip projektą akivaizdu, kad R.Karbauskiui dar ilgai reikės aiškinti apie savo požiūrį į Rusiją. Kita vertus, šiais išmaniosios politikos laikais nebūtina sakyti, ką manai.
Politikos žodyne apstu jau štampais virtusių vertinimų, kuriuos gali vartoti visiškai nesukdamas galvos, ką jie reiškia. Bet vis tiek ateis metas (pasibaigs finansinė ES parama), kai reikės iš naujo permąstyti savo strategiją tiek Vakarų, tiek Rytų atžvilgiu.
Tai trečia problema, kuri ne už kalnų pradės griūti ant naujos Vyriausybės ir jau visu svoriu prislėgs išrinktuosius politikus po ketverių metų. Kaip Lietuva ruošiasi šiam naujam etapui? Kol kas niekaip. Tikimasi – išsisuksime. Nei strateginiai, nei ekonominiai partneriai juk nepaliks mūsų likimo valiai.
Viltis galima, bet garantijų nėra. Reikia pradėti ieškoti sprendimo būdų kur kas anksčiau, nei tas metas ateis. Bet kas tai darys, jeigu iki šiol tik vienas žmogus nuosekliai kelia senkančios ES paramos problemą – Pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis. O ką mano Lietuvos prezidentė?
Ketvirtas galvos skausmas – vis ta pati, skėsčioti rankomis verčianti atominė elektrinė Astrave. Ar ryškiausias iš visų politikų V.Landsbergio susinervinimas dėl menkų pastangų prieš vieną didžiausių Lietuvai pavojų konservatorių buvo suprastas tik kaip patogus rinkimų vajaus triukas?
Jeigu iš tiesų išgyvenama dėl monstro Astrave, konservatoriai vieni pirmųjų turėtų veržtis į koaliciją. Būdami opozicijoje šiuo klausimu galės tik laiškus rašyti į kaimą seneliui. Gal juos perskaitys ir A.Lukašenka.
Nematau pasiryžimo kovoti ir tarp „valstiečių“. Braunasi pesimistinė mintis – mūsų politikams tas agregatas Astrave neberūpi. Susitaikė. Pamatė, kad atominė bus užbaigta bet kuriuo atveju, net A.Lukašenkai susipykus su V.Putinu. Lietuva ir regionas susidurs su politiniu ir ekonominiu faktu.
Veikianti atominė elektrinė yra labai dideli pinigai. Lietuva, sprendžiant iš silpno veikimo, šį energetinį politinį žaidimą tikriausiai praloš. Nors Lietuvos žmonėms, Vilniui ir jo apylinkėms, tai bus didėjančio pasipiktinimo, kartu ir sava valdžia, šaltinis.
Penktoji, nors ne paskutinė, problema – Lietuvos prezidento rinkimai 2019 m. Elektrizuotas politinis laukas, priminsiantis R.Pakso laikus. Visos bent kiek matomos partijos kels savo kandidatus. Konservatoriai ir liberalai nebedovanos savo balso kam nors kitam. Kova prasidės iš anksto, jeigu jau neprasidėjo vakar.
Užsinorėjus prezidentu tapti R.Karbauskiui, jam reikės atsilaikyti ne tik pas A.Tapiną. Iki tol jam niekas neleis užsibūti kokioje nors nepažeidžiamoje, kad ir frakcijos seniūno, vietoje. Stums į kokį nors susidirbamą postą.
Būsimas mūšis dėl savo prezidento yra viena priežasčių, kodėl konservatoriai nenori eiti į koaliciją. Žiniasklaidos laukia „geras laikas“.
Kritiškas skaitytojas gali paklausti: o kur dar dvi nuolat minimos problemos – emigracija ir turtinė atskirtis? Deja, tai jau nebe problemos, o likimas.
