Žinoma, tokį rezultatą lėmė daugelis veiksnių, o už tai, kad rėksmingasis milijardierius taptų naujuoju supervalstybės vadovu, balsavo įvairiems socialiniams sluoksniams, amžiaus, lyties, išsilavinimo, kultūros grupėms atstovaujantys žmonės.
Vis dėlto D.Trumpo rėmėjų branduolį sudarė ne didžiųjų miestų, o provincijos juodadarbiai ir šiek tiek geriau už juos gyvenantys. Tai buvo šių sluoksnių maištas prieš „sistemą“, „elitą“ ir „Vašingtono ponus“, kuriems jų akyse ir atstovavo H.Clinton.
Galima sakyti, JAV politinę darbotvarkę ėmė diktuoti tie, kurie ilgą laiką, gal net visą savo gyvenimą, jautėsi atstumti valstybės ir jos pagrindinių, tradicinių politinių jėgų nomenklatūros.
Tokiems rinkėjams mažiausiai rūpi politinė ideologija ar pasaulėžiūra. Lemiamą įtaką turi emocijos, ryškaus ir stipraus vado poreikis, taip pat padrika, tačiau buitiškai konkreti, agresyvi ir radikali retorika.
Visa tai vainikuoja instinktyvus, tiesiog pasąmoninis permainų ir ko nors nauja poreikis. „Išgelbėsim“, „nugalėsim“, „duosim“, „jiems parodysim“, „iš esmės pakeisim“ – būtent ant tokių kertinių stulpų laikosi D.Trumpo pergalė.
Natūralu, kad aplink tuos stulpus susibūrė, viena vertus, itin marga, kita vertus, bendrą vardiklį turinti publika. Tas vardiklis – jų problemos, nesėkmės, rūpesčiai, baimės, neapykanta kam nors kitokiam.
Tai nieko neprimena? Juk žvelgiant į pagrindinius D.Trumpo rinkėjus ir mėginant suprasti jų motyvus neįmanoma nematyti panašumų su žmonėmis, balsavusiais už Jungtinės Karalystės išėjimą iš Europos Sąjungos.
Toje pačioje stovykloje – ir stiprėjantį Prancūzijos, Vokietijos, kitų svarbių vadinamosios senosios Europos valstybių radikalų sparną remiantys rinkėjai, ir tie, kurie į valdžią jau atvedė radikalias populistines dešiniąsias jėgas Vengrijoje ir Lenkijoje.
Juk ir Seimo rinkimų rezultatus mūsų šalyje nulėmė „antrosios Lietuvos“ protestas prieš „pirmąją“ ir su pastarąja siejamas visas politines partijas ar net valstybės institucijas.
Žodžiu, D.Trumpo pergalė už Atlanto simboliškai pratęsia ir vainikuoja tą procesą, kurį pastaruoju metu regėjome kone visose vakarietiškosios liberaliosios demokratijos šalyse.
Dėl to daugelis susiėmė už galvos ir tai vadina ne tik šios demokratijos krize, bet netgi agonija. Kiti teigia priešingai – tai esą kaip tik demokratijos sveikatos ir gyvybingumo ženklas.
Bet ir vieni, ir kiti sutinka, kad tai – bene rimčiausias iššūkis tradicinėms tą demokratiją įkūnijančioms politinėms jėgoms, ideologijoms ir institucijoms nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Be abejo, svarbiausias klausimas: o kas toliau?
Jeigu siejantys save su tradicine liberaliąja demokratija, jos institutais, vertybėmis, įgyvendinimo mechanizmais ir toliau tik dejuos, tyčiosis, bet nieko nedarys, tokių iššūkių tik daugės.
Vadinasi, tam „elitui“, kuris ką tik sulaukė skaudžiausio smūgio, pats metas imti galvoti apie naują kontraktą su rinkėjais ir naują politikos stilių apskritai. Juk tokie kaip D.Trumpas laimi ne tik ir ne tiek dėl to, kad yra tokie, kokie yra, o dėl to, jog rinkėjams tiesiog nepateikiama labiau įtikinanti geresnė alternatyva.
Akivaizdus to pavyzdys – H.Clinton. Juk už šią politikę net daugelis Demokratų partijos rėmėjų balsavo sukandę dantis.
Aišku, savo vaidmenį suvaidino ir teisėsauga, rinkimų finišo tiesiojoje tekinusi į viešumą ją kompromituojančią informaciją, tačiau tai esmės nekeičia. H.Clinton buvo prasta kandidatė.
Kitaip sakant, D.Trumpas – politinės sistemos idėjinio ir kadrinio išsekimo padarinys, tuo išsekimu mintantis.
Bet kokiu atveju ši jo kadencija greičiausiai bus ir paskutinė, o JAV visuomenės susiskaldymas ne tik neišnyks, bet gali dar ir padidėti.
Vis dėlto ko galima laukti iš naujojo JAV prezidento per artimiausius metus? Vargu ar bus kokių nors revoliucijų ar lūžių, kurių taip baiminamasi.
Amerikos politinė sistema, kaip ir visa valstybė, – gerai subalansuotas darinys, tad jo staigiai sukioti vienas žmogus, net jei jis prezidentas, neturi galimybių.
Galingoji Respublikonų partija, mėginusi atsikratyti D.Trumpo ir jį kandidatu iškėlusi tik formaliai, kontroliuoja parlamentą. Aišku, tai galimas įrankis kokioms nors prezidento užmačioms ar autoritariniams polinkiams įgyvendinti.
Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad būtent parlamentas ir bus ta pagalvė, kuria veržlusis veikėjas bus prispaustas ir nuolat dusinamas.
Bet tose srityse, kurios yra svarbiausios ir Lietuvai, ir visai Europai, Amerikos politika, matyt, keisis. Tiksliau, sparčiau judės tais bėgiais, kuriais riedėjo ir anksčiau.
Galima prognozuoti, kad JAV dar greičiau trauksis iš Europos, ypač iš Rytų, iš naujo „pragmatiškai perkraus“ santykius su Rusija ir jos vadu V.Putinu.
Kaip į tai atsakys Europa? Kaip atsakys Lietuva ir mūsų politikai, kurie vėl atrodo lyg kelininkai, nesitikėję, kad ateis žiema?
