Viena vertus, tai negali nedžiuginti – ypač, jei tai vyksta tokioje sekuliarėjančioje visuomenėje, kur tik 82 procentai išpažįsta katalikybę,
Seimas, pasirodo, lieka paskutine tvirtove, kurioje renkasi dievočiausi žmonės.
Žinoma, kokioje Estijoje nei parlamentarai, nei šiaip civiliai jau senokai Aukščiausiojo nebesišaukia tvarkydami valstybinius reikalus, užtat ir gyvena nei šiaip, nei taip, vien materialine gerove rūpindamiesi.
Kita vertus, gal čia tiesiog Seimo nariai elgiasi labai pragmatiškai: jeigu Viešpats padėjo iki šiol, tai gal ir toliau susimils. Ir tam mes turime tokių apčiuopiamų pavyzdžių, kad patį pikčiausią ateistą atverstų dievop.
Antai V.Simulikui kažkada Dievas pakuždėjo laiku palikti Naująją sąjungą ir pereiti pas socialdemokratus.
Po to, kai Šiaulių politikas ėmė nusivilti socialdemokratijos idealais, Dievas vėl padėjo.
Kur buvęs, kur nebuvęs, V.Simulikas kreipėsi į jį kaip į Mozę iš liepsnojančio krūmo kur nors prie Talšos ežero ir tarė: „Ilgai tu klaidžiojai, Valerijau, tamsybėse, sekei netikrais pranašais.
Kol dar nevėlu, mesk raudoną kombinezoną, vilkis žalią pagonišką drabužį ir sek paskui Ramūną.“
Kokioje nors Estijoje sekuliarus politikas būtų tik pasipurtęs nuo tokios haliucinacijos ir likęs prie savo idealų.
Bet čia Lietuva, ir čia perbėgėliais iš partijų į partijas tiesiog lyja.
Ir nusekė Valerijus, ir, aure, Dievas tikrai jam padėjo užkopti net į Žmogaus teisių komiteto pirmininko kėdę.
Tai įrodo du dalykus: Dievas tikrai yra visagalis, o jo humoro jausmas ganėtinai kryptelėjęs, nes kas bendra tarp V.Simuliko ir žmogaus teisių, negalėtų atsakyti net patys geriausi Vatikano teologai.
Negalėtų jie, žinoma, atsakyti ir į klausimą, kas bendra tarp Švietimo reikalų komiteto ir tų pačių žaliavalstiečių atstovų iš Lietuvos edukologijos universiteto.
Įstaigos, tapusios vienu smagiausių oksimoronų aukštojo švietimo srityje, nes nei edukologija, nei universitetu šitoje diplomų kalvėje nekvepia.
Tačiau šie atstovai bent jau diplomus turi. O kai kurie net ir doktorantūrą baigę.
Skirtingai nei keli jų kolegos, kuriems Dievo pagalba būtų aktualiausia bent siekiant aukštojo mokslo diplomo.
Jis, žinoma, nėra joks sveiko proto garantas, tačiau bent jau padės susirasti darbo, kai baigsis kadencija.
Jei jau užsukome Seimo narių keitimo karuselę ir atsivedėme kone du trečdalius naujokų, labai gali būti, kad tai pasikartos ir po ketverių metų.
Ir čia norisi perspėti naujai prisiekusius.
Galite, kiek norite, kartoti užkeikimus, kad atstovausite bedaliams, kuriuos išjuokia vadinamasis elitas, tie patys bedaliai jau po metų jus pravardžiuos tuo pačiu elitu ir vadins arogantiškais, kaip jūs dabar tuo kaltinote konservatorius.
Ir tai visiškai nepriklausys nuo jūsų tikro elgesio, išspręstų ir dar labiau sugadintų reikalų.
Tiesiog toks šiuo metu susidarė užburtas ratas.
Publikai reginių reikia labiau nei duonos. Šitos kažkaip prasimano.
O įspūdžių dabartiniam žmogui reikia tiek, kad jie virsta paklausiausia preke.
Koks gali būti malonesnis reginys, sukeliantis daugiausia dopamino ir endorfinų pagaminančių įspūdžių, nei elito kalimas prie kryžiaus?
Ir jokio šimto dienų malonės laikotarpio niekas neteiks, nes ištverti šimtą dienų be duonos gal ir įmanoma, tačiau be įspūdžių – niekaip.
O elitas dabar esate būtent jūs – kad ir kaip baidytumėtės šios etiketės.
Štai čia gal ir galima paprašyti Dievo malonės.
Su viena sąlyga, kad Aukščiausiasis visiškai neturi ko veikti ir mėgsta kaišioti pirštus į politinio cirko girnas.
