Net visiško chaoso tarp Ukrainos institucijų atveju toks „siuntinys“ į draugystės ordinais apdovanotą šalį neturėtų būti nežinomas oficialiajam Kijevui. Pagaliau kas po Lietuvoje anonsuojamu „dokumentu“ pasirašo ir kokia slaptumo žyma?
Jeigu tai rimtas dokumentas, ir slaptumo žyma turėtų būti rimta. Tada kaip jį galėjo skaityti R.Karbauskis, o juolab žurnalistai? O jeigu „rašinys skirtas“ Lietuvos tautai, tada paaiškėjusio melo atveju Ukrainos valdžia arba tie, kurie galbūt organizavo jai nežinant, turėtų pasiaiškinti jau ne per žiniasklaidą.
Pagal skelbiamą „dokumento“ turinį panašu į provokaciją, o pagal dėstymo būdą – į saviveiklinę akciją. Profesionalai, nesvarbu, kurios šalies, būtinai pateiktų keletą lengvai patikrinamų ir daug minčių keliančių faktų. Bendra taisyklė: valstybės nemini savo agentų pavardžių ir juolab slapyvardžių.
Neatmestina, kad Ukrainos vardu „dokumentas“ sukurtas Lietuvoje. Bet kuriuo atveju Kijevas turėtų reaguoti, o Vilnius, kol nevėlu, – pradėti rimtai aiškintis „dokumento“ kilmę.
Atrodo, R.Karbauskis linkęs į tai numoti ranka ir imtis konkrečių žingsnių, jeigu „tema“ bus pradėta eskaluoti. Klaidinga pozicija. „Temai“ įsibėgėjus, jos niekas nebesustabdys. Atsiras kitų „dokumentų“. Pavyzdžiui, iš Latvijos, kurioje taip pat R.Karbauskio verslo esama. Latvijos politikoje taip pat žaliuoja „valstiečiai“. O su jais ir daugybė prielaidų apie dėmesio vertus ryšius.
Tokie dabar laikai. H.Clinton aplinka nuolat kaltino Maskvą veikiant JAV prezidento rinkimų kampanijoje. FTB vadovas dirbo, regis, ne drauge su Rusija, bet pakenkė H.Clinton rezultatams labiau nei galimai pati Rusija.
Šiuolaikiniame pasaulyje specialiosios tarnybos tiesiogiai dalyvauja politikoje. Vienintelė išeitis – politikams nedelsiant patiems paaiškinti, jeigu iškilo net mažiausia abejonė.
Užuot ramiai paaiškinus, pradėti skelbti apie rezgamą sąmokslą, vadinasi, pačiam sau pradėti kasti politinę duobę. Kaltinti visus sąmokslu, o save vadinti auka būtų viena didžiausių klaidų, kuri „valstiečius“ sunaikintų net nespėjus įsitvirtinti politikoje.
Deja, jau esama pirmųjų tokios klaidos ženklų. Viename interviu R.Karbauskis pradėjo aiškinti, kad būtent Rusija per konservatorius dirba prieš jį. Kita rimta „valstiečių“ klaida – atsisakyti vadovauti Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijoms. Keista, kad tokia persvara laimėjus rinkimus koalicijoje iš bėdos strateginės ministerijos būtų atiduotos vos ne oponentams.
Pakanka žvilgtelėti į Vokietiją. Kitos partijos užsienio reikalų ministras W.Steinmeieris, pagarsėjęs ES netikėtais posūkiais į Rusijos pusę, jau stumiamas į formalų Vokietijos prezidento postą.
Lietuvoje tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai apsiglėbę laikė abi ministerijas. Užsiimti tik vidaus reikalais šiais laikais – tai visiškai nesuvokti užsienio politikos vaidmens. Beje, jos ignoravimas buvo matyti ir Seimo rinkimų kampanijos metu.
Procesas, kurį H.Kissingeris pavadino vidaus revoliucija, prasidėjęs JAV, banguos per visą pasaulį ir pirmiausia per ES. Vyksta permainos geopolitikoje, jos paveiks ir valstybių vidaus problemas. Nuomonių skirtumai ES viduje tik stiprės.
D.Trumpas savo politikos pagrindu skelbia JAV interesus. ES kūrėsi remdamasi bendromis vertybėmis, jas filosofuojant galima laikyti atitinkančiomis ir kiekvienos Bendrijos narės interesus. Tikrovėje interesų kova ES stiprėja, o tokiame fone kiekvienai valstybei reikia vis labiau koncentruotis į savus interesus ir jų pagrindu turėti savo užsienio politiką.
Pagal Lietuvos Konstituciją, užsienio politiką formuoja prezidentas su Vyriausybe, taigi faktiškai su rinkimų laimėtojais. Ar „valstiečiai“ tikisi, kad užsienio politikos klausimais D.Grybauskaitė tarsis su Kultūros komitetui vadovaujančiu R.Karbauskiu? Jeigu išvis tarsis. Prezidentė bendrą valstybės poziciją derins su L.Linkevičiumi, kurio nuomonės apie „valstiečių“ nuostatas dar neteko girdėti.
Beje, o kas L.Linkevičių, jeigu jis liks ministras, kontroliuos Seime? Niekas, tai yra socialdemokratas Užsienio reikalų komiteto pirmininko poste. O gal išvis Seimui nėra reikalo nei kontroliuoti, nei kišti savo trigrašio į užsienio politikos džiungles?
Atrodo, kad daugelis politikų taip ir mano. Ir tą manymą skleidžia savo rinkėjams. Įstojus į ES ir NATO Lietuvos užsienio politika buvo kaip cista išpjauta iš politinio mąstymo. Tylomis argumentuojama taip: ką apie užsienio politiką gali pasakyti eilinis politikas, o ką jau kalbėti apie eilinį pilietį? Tik tiek, ką sužinojo iš žiniasklaidos. Eiliniai juk neskaito specialių slaptų pranešimų apie kitas valstybes, nežino niuansų.
Taip, neskaito, todėl dažniausiai pasitikima tais, kurie turi privilegiją su specialia informacija susipažinti. Tačiau, kaip matome iš rinkimų JAV, pasitikėjimas „geriau žinančiais“ pradėjo mažėti.
Kuo remdamiesi užsienio politikos formuotojai nusprendžia, kad jų sprendimai atitinka savos valstybės nacionalinius interesus? Ir kas atsakys, jeigu konkrečioje situacijoje sprendimas pasirodys buvęs klaidingas?
Naujais rinkimais klaidos gali ir nebeištaisyti.
Bet kuriuo atveju visuomenė pradeda siekti būti arčiau savo valstybės strateginių klausimų. O rinkimus laimėję yra atsakingi ne vien už šeimos politiką, bet ir už pasirinktą valstybės strategiją.
