Pastaruosius, beje, antikoje buvo įprasta vadinti annus mirabilis. Keisčiausia, kad pirmą kartą šis titulas buvo priklijuotas 1666-iesiems, kai visas Londonas sudegė per didįjį gaisrą, tačiau amžininkai nusprendė, kad tai palyginti menka nelaimė metams, kuriuos žymi net trys šešetai.
Bet kokiu atveju annus mirabilis gana senas ir nuvalkiotas posakis, o baisius metus lotyniškai pradėta pravardžiuoti palyginti neseniai. Mūsų laikais šis posakis pirmą kartą pateko į publikos akiratį, kai lapkričio 24 d. karalienė Elizabeth II, sakydama kalbą 40-ųjų savo karūnavimo metinių proga, pareiškė, kad 1992-ieji tikrai nebus tie, į kuriuos ji atsisuks su ilgesiu. Ir tada leptelėjo tą annus horribilis.
Kas gi nutiko tais metais karališkajai šeimai? Iš pradžių Mauricijaus sala pareiškė nutraukianti ryšius su monarchija. Po to apie skyrybas pranešė jos antrasis sūnus Jorko kunigaikštis Andrew. Juo pasekė dukra Anne. Tada išėjo knyga apie princesę Dianą „Tikroji jos istorija“, kuria prasidėjo tikras žodžių karas tarp princesės ir princo Charleso. Po to bulvarinis „The Sun“ paskelbė Dianos ir J.Gilbey pokalbių telefonu išklotines. Į tai ne mažiau bulvarinis „Daily Mirror“ atsakė išspausdindamas princo Charleso ir jo dabartinės žmonos, o tuomet tik meilužės Camillos Parker-Bowles pašnekesius telefonu. Po visų šitų pikantiškų skandalų užsidegė ir smarkiai nukentėjo Vindzoro pilis, svarbiausia karalienės užmiesčio rezidencija.
Belieka pridurti, jog po šios kalbos karalienė dar ir mokesčius valstybei pradėjo mokėti, o tai jokių metų nedaro itin malonių.
Nelaimių, žinoma, daug – nuo finansinių iki santuokinių, tačiau ne vienas sutiktų lažintis, kad mielai išmainytų mūsiškius 2016-uosius į tuos karalienei nelemtus 1992-uosius.
Mat karalienei jie buvo apmaudžiai nesėkmingi, bet pasauliui visai neblogi. Rusija nustojo taikyti savo atominius ginklus į Ameriką, pasirašyta Europos Sąjungą įkurianti Mastrichto sutartis, Deng Xiaopingas paspartino į rinkos ekonomiką orientuotas reformas Kinijoje, paleistas pirmas pasaulyje vien animaciniams filmams skirtas kanalas „The Cartoon Network“, Lietuva priėmė Konstituciją, o popiežius Jonas Paulius II panaikino inkvizicijos ediktą Galileo Galilei. Kaip vieniems metams visai nemažai.
Tuo metu mūsiškius 2016-uosius kai kas jau spėjo pakrikštyti naujaisiais annus horribilis.
Ir, beje, juos reikėtų laikyti optimistiniais. Mat pesimistai perspėja, kad šie metai – tai dar gėlytės, o štai ateinantys bus tokie horibilissimus, kad maža niekam nepasirodys.
Ir pradeda demonstruoti pragarišką įvykių seką ant pirštų. Šiemet „Brexit“? Vieni niekai, toji Didžioji Britanija Europos Sąjungoje visuomet atrodė balta varna. Bet kai kitąmet sulauksime „Frexit“, bus apskritai galima laidoti šią epochą. Ir tikrai, ar ES apskritai įsivaizduojama be Prancūzijos? Labai sunkiai, tačiau dar sunkiau nei su Prancūzija, kuriai vadovauja Marine Le Pen.
Mažai „Frexit“? Bus Nyderlandų parlamento rinkimai ir Vokietijos Bundestago epopėja! Nyderlandų praradimas bus kankinantis, nemalonus, bet dar šiaip taip suvirškinamas, o AfD dauguma Vokietijos parlamente reikštų momentinę euro mirtį ir šiek tiek lėtesnę, bet nuo to nė kiek ne malonesnę Europos Sąjungos.
Ir tada atgal, į laisvų ir suverenių valstybių bendravimą Europoje? Nesusaistytą jokių nerenkamų biurokratų Briuselyje, jokių idiotiškų taisyklių dėl agurkų ir bananų ilgio bei formos, jokių erezijų apie laisvą žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą? Tokiu bendravimu galima tikėti tiek pat, kiek poteriuose miglotai paminimu „šventųjų bendravimu“.
Juk jau ne vieną ir ne du, o kokius devyniasdešimt penkis kartus matėme, kaip tokie bendravimai baigiasi. Visa Europos istorija po Vestfalijos taikos sutarties yra nenutrūkstantis tokio bendravimo liudijimas.
Tačiau nebūkime nei optimistai, nei pesimistai. Pabūkime verčiau realistai ir tikėkime, kad žmonės, kaip visuomet, suras teisingiausią sprendimą sudėtingose situacijose. Juk jie visuomet taip padaro. Aišku, tada, kai išsemia visas kitas alternatyvas.
