„Žmonių pasitikėjimą gavęs ir į Seimą vienmandatėje apygardoje deleguotas asmuo turi teisę užimti aukštas pareigas be Vilniaus politologų „palaiminimo“. Tai – citata iš 2005 m. Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjungos, kuriai tuo metu R.Karbauskis vadovavo iš K.Prunskienės pašonės, oficialaus pranešimo. Pranešimo pavadinimas ir atspindi jo esmę – „VNDS siūlo Vilniaus politologams gerbti atvirumo ir konstruktyvumo principus“.
Šiuo pareiškimu ir krūtine partija užstojo tokį A.Pekeliūną – vieną iš tragikomiškiausių 2004-2008 m. kadencijos personažų, svaiginantį nemokšiškumą spinduliavusį provincijos turčių, iš rajono mero kėdės sėdusį į Seimo vicepirmininko ir Europos reikalų komiteto pirmininko postus ir žaibiškai tapusį nuolatiniu humoristinių laidų personažu.
Partija piktinosi tais, kurie piktinosi, kad tokie svarbūs postai parlamente ir pats parlamentas – ne vieta „mokytis“.
Paprasto kaimo ir liaudies žmogaus bei jo vado gynyba nuo „Vilniaus politologų“ ir kitų sostinės ponų jau tada nebuvo naujas dalykas. Tiesa, šviežesnis, nei dabar, ir vis dar neatvėsęs po kitų širdžių valdovo – prezidento R.Pakso nušalinimo.
Juk būtent R.Pakso apkalta, kurios vienu iš pagrindinių frontų tapo „elito“ ir „runkelių“ kova, ir tapo tuo politiniu procesu, kuris bene pirmą kartą naujausioje Lietuvos istorijoje ne tik itin ryškiai apnuogino“dviejų Lietuvų“ skirtį, bet ir paskatino ją politiškai išnaudoti.
Ta skirtis, kaip politinis faktorius, iškildavo ir 2008, ir 2012 m. Seimo rinkimuose – tik, galbūt, ja labiau ir aktyviau naudojosi „pirmoji Lietuva“, „antrąja Lietuva“ gąsdindama ir mobilizuodama savo rinkėjus. Tačiau bene didžiausią vaidmenį ši skirtis suvaidino per šiuos rinkimus, kuriuos galima vadinti visišku tos „antrosios Lietuvos“ revanšu. Juk ji ir laimėjo rinkimus ne bet kaip, o neregėtai įspūdingai. Tai padarė pirmiausia socialinėje ir ekonominėje nuošalėje esantys, atstumti besijaučiantys sluoksniai, kurių, žinoma, apstu ne tik kaime, bet ir mieste.
Būtent socialinis nepasitenkinimas ir nepilnavertiškumas ir lėmė, kad tiek daug rinkėjų, viena vertus, ieškojo naujų šeimininkų, antra vertus, pasirinko būtent šiuos. Teisingiau – doro, gero, su liaudimi esančio turtingo pono bei griežto, bet teisingo antpečiuoto pareigūno – liaudies gynėjo – tandemą.
Kas kalti dėl šios atskirties – teisingiau, dėl socialinės nelygybės apskritai, tapusios pagrindine šalies problema, kurią tas gerokai dirbtinis dalijimas į „miestą“ bei „kaimą“ netgi šiek tiek maskuoja? Ar visi, iš Vilniaus valdę Lietuvą, ar tie, kurie karaliavo provincijoje, susigrobdami ten iš centro tekančius pinigus? Ar visi kartu, į tai draugiškai moję ranka, arba šią atskirtį išnaudoję savo tikslams? Aišku tik tai, kad toji ši atskirtis tik aštrėja. Ir aštrės.
Šį akivaizdų faktą puikiai suvokia ne tik tas pats R.Karbauskis, bet ir būsimasis premjeras S.Skvernelis, kuriam iš lūpų ir išsprūdo ne visai atsargus pareiškimas, kad jis ir visa jo kariauna kovos už tą „antrają Lietuvą“, iš kurios „tyčiojasi“ ir ant kurios sprando joja „vadinamasis elitas“.
Taigi, nieko keista, kad dabartiniai „valstiečiai“ ir jų gerbėjų minios, dabar ginasi ir kartu puola lygiai pagal tokią pačią schemą – tačiau nepalyginamai aršiau ir pikčiau. Juk pergalės euforija ir noras tą pergalę užtvirtinti, pagaliau įrodant, kieno čia ir jėga, ir teisė – taip pat neregėtai dideli.
Štai bet kokia kritika skelbiama ne tik visiškai nepagrįsta, bet ir iš karto pakrikštyta „patyčiomis“ ir iššaukia tokį įtūžį. Apskritai, kaip galima liesti V.Pranckietį, nors jo „politinės patirties“ ir svorio nė iš tolo negalima lyginti su A.Pekeliūno? Juk tai – pats Seimo pirmininkas!
Žinoma, dalis tos kritikos, dabar užgriuvusios žaliųjų naujokų galvas – ir per pikta, ir per ankstyva. Kita vertus, ko kito laukti demokratinėje valstybėje, jei jie gavo į rankas tokią valdžią – ir vien už tai, kad sukėlė tokius visuomenės lūkesčius ir pridalijo tiek pažadų, iš kurių dalies jau dabar nesirengia vykdyti? Apskritai, kuo toliau, tuo aiškiau, kad jie apskritai dar nežino, ką daryti su tokiais esminiais ir konkrečiais dalykais, kaip naujasis Darbo kodeksas, socialinis modelis, mokesčių politika.
Bet svarbiausia, „valstiečius“ užgriuvusios kritikos nė iš tolo negalima palyginti su tuo škvalu nuogo pykčio ir kolionių, socialiniuose tinkluose ar viešojoje erdvėje apskritai, užgriūnantis kiekvieną, kas tik užsimoja prieš naujuosius šalies valdovus – ne tiek ir ne tik partiją aptarnaujančių viešųjų ryšių patarėjų organizuojamas ir kurstomas procesas. Daugelis žmonių tai daro nuoširdžiai, nes tai savaime plaukia iš jų širdies ir pasąmonės gelmių.
Tai – dar labiau į naudą naujiesiems šalies pirmininkams, kurie savo valdžią ir įtaką tvirtins būtent ant šio socialinio konflikto pamatų. Kuo šis konfliktas bus aršesnis – tuo jiems geriau. Juk kuo daugiau kritikos jie sulauks, tuo piktesni ant priešų bei labiau mobilizuoti bus jų rinkėjai, dar paglostomi kokiomis nors „mokesčių reformomis“ iš operos „paimt ir padalint“.
Be to, tie rinkėjai ne tik visiškai pateisins ir tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, mėginimai spustelti žiniasklaidą ar uzurpuoti vis daugiau valdžios, bet ir tiesiog to reikalaus. O tai dar labiau aštrins padėtį, socialinę bei iš jos kylančią politinę nesantaiką.
Tad šita valdžia, panašu, gausiai pasės tokius grūdus, iš kurių gali išdygti žymiai dygesni augalai, nei dabartiniai varpučiai bei kiti apvytę dagiai. Juk tikėtis, kad rinkimus urmu prapylusios visos „tradicinės“ ir „sisteminės“ partijos pradės susigrąžinti pozicijas, kol kas nėra pagrindo. Taigi, arba ši valdžia iš dabartinio balto gandro, ėdančio tik varles, evoliucionuos į ką nors žymiai juodesnio, arba kažkas panašaus ateis į valdžią vietoje jos.
Ką gi, panašu, kad kaip ir visame pasaulyje. Tik nežinia, ar tai paguodžia.
