Ant kalno vis dar blyksi švyturys
Nidoje stūksantis Urbo kalnas – buvusi smėlio kopa, viena iš pirmųjų Kuršių nerijoje apželdinta žmonių XIX amžiaus pabaigoje. Ryškiausiu šio gamtos paminklo simboliu vadinamas Nidos švyturys, į kurį veda senas akmenimis grįstas takas.
Pirmasis aštuonbriaunis švyturys, senųjų Kuršių nerijos gyventojų 1874 metais pastatytas ant 61,5 metro virš jūros lygio iškilusio Urbo kalno, per Antrąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas sprunkančių vokiečių.
Sovietmečių atstatyto naujo švyturio šviesos signalai naktį rodo kelią Baltijos jūra Klaipėdos uosto link plaukiantiems laivams, padeda nepasiklysti Kuršių mariose žūklaujantiems žvejams, buriuotojams.
Kalnu virtusios Urbo kopos pavadinimą kai kurie kalbininkai sieja su senu kuršių kilmės žodžiu „urbti“ – gremžti duobutę smėlyje. Bet galimi ir kitokie variantai.
Už Urbo kalną šiek tiek aukštesnis piečiau Preilos iškilęs kitas gyvasis Kuršių nerijos dangoraižis – kalnapušių miškais apžėlusi Vecekrugo kopa (67,2 metro), kurios viršūnėje kažkada stovėjo smuklė.
Urbo kalno reljefas – išskirtinis, čia vingiuoja nemažai žmonių pramintų miško takelių, kietos dangos takai jungia Nidos gyvenvietę ir regioninės reikšmės kelią, veda į paplūdimius.
Sumanyta atgaivinti vietovę
Kuršių nerijoje vasarą poilsiaujantiems žmonėms užkopus ant Urbo kalno šiaip jau nėra ką veikti: iš viršaus jie nieko nepamatys, nes vaizdus užgožę aukšti medžiai. Švyturys, iš kurio bokšto Nida atsiveria kaip ant delno, jiems uždarytas. Apžiūrėję per karą susprogdinto senojo statinio nuolaužas turistai leidžiasi žemyn.
Tik šią vasarą, švenčiant pasaulinę Švyturių dieną, neringiškiai ir kurorto svečiai pirmą kartą galėjo užkopti į bokštą, jame buvo iškelta trispalvė. Dar viena naujovė – Urbo kalno papėdėje pradėti rengti tarptautiniai Nidos džiazo festivaliai.
Kalno tvarkymo projekto iniciatoriai siekia atnaujinti ir toliau plėtoti Urbo kalno takų infrastruktūrą, įrengti apšvietimo įrangą, iškapoti ten sužėlusius menkaverčius medžius, krūmus, pasenusius kalnapušynus.
Taip pat norima ten įrengti apžvalgos aikšteles, nuo kurių poilsiautojai galėtų grožėtis kvapą atsivėrusiomis nuostabiomis Nidos panoramomis. Numatoma atnaujinti suoliukus, šiukšliadėžes, informacinius stendus.
Tikimasi atkurti istorinius želdinius, rasti ir meniniais akcentais įprasminti senojo Nidos švyturio vietą bei į ją vedantį taką. Sutvarkyta kalno teritorija būtų geriau pritaikyta poilsiui ir pažintiniam turizmui.
Ką pasakys aplinkosaugininkai?
Karčios patirties pamokyti neringiškiai siekia Urbo kalno aplinką tvarkyti išryškindami šios teritorijos kraštovaizdžio savitumą. Kitas svarbi užduotis – nepažeisti ekologinės pusiausvyros.
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) specialistai kurorto savivaldybei nuolat primena, jog plėtojant poilsio ir turizmo infrastruktūrą būtina išsaugoti unikalų šio Lietuvos pajūrio kampelio gamtos ir kultūros paveldą.
Jeigu aplinkosaugininkai pritartų projektuotojų mintims, neringiškiai galėtų teikti paraišką Europos Sąjungos struktūriniams fondams dėl paramos įgyvendinant naują Urbo kalno kraštovaizdžio formavimo projektą..
Kuršių nerija - UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objektas, todėl bet koks su poilsio ir turizmo sąlygų gerinimu susietas projektas kaip žiežirba parako statinėje įplieskia šios vietovės sergėtojų ir mylėtojų diskusijas.
„Šiam projektui bus reikalinga įvairių sričių specialistų sąveika, į pristatymą kviečiami ir visuomenės atstovai“, – kalbėjo Neringos savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Gražina Žemaitienė.
Pasmerkė pranciškonų iniciatyvą
Neringiškiai jau ne pirmą kartą mėgina gaivinti medžiais apžėlusį ir apmirusį Urbo kalną. Prieš kelis dešimtmečius, kai buvo ieškoma vietos Nidos katalikų bažnyčiai, pranciškonų vienuoliai siūlė ją statyti būtent šioje vietoje.
Bažnyčią, kuri būtų labiau priminusi nendrėmis dengtą koplytėlę, jie įsivaizdavo kaip rimties, susikaupimo, meditacijų oazę, arčiau dangaus pakylėta gamtos ir dvasios vienybės buveinę. Ant Urbo kalno norėjta įrengti ir kelias celes vienuoliams.
Tačiau tokį gamtos paminklo valstybės saugomoje teitorijoje „urbanizavimo“ projektą anais laikais vieningai pasmerkė ir aplinkosaugos, ir kultūros vertybių paveldo institucijos.
Katalikų šventovės ant Urbo kalno statybai pritarė tik tuometis šalies vadovas Algirdas Brazauskas, kuriam tos pačios institucijos kiek anksčiau buvo uždraudusios čia įkurti valstybinės svarbos objektą – prezidento vasaros rezidenciją.
Kurorto gyventojai dar bandė priešintis – surinko daugiau kaip 700 parašų už maldo namų ant Urbo kalno statybą, bet leidimo negavo. Diskusijos dėl vietos parinkimo trūko dar keletą metų.
Neringiškio architekto Algimanto Zavišos suprojektuota Marijos krikščionių globėjos bažnyčia vėliau iškilo Nidos centre netoli pašto, ant kitos buvusios smėlio kopos.
Kuo ši kopa tinkamesnė už miškuose skendintį, žmonių beveik nelankomą Urbo kalną, aplinkosaugininkai nepaaiškino.
Bokštas – grėsmė paukščiams?
Panaši istorija pasikartojo, kai kurorto gyventojai skundėsi, kad ant Urbo kalno esančiame 23 metrų aukščio televizijos bokšte dar sovietmečiu įrengta radiorelinė stotis, veikianti tik 12 kilometrų spinduliu, nepatenkina jų poreikių.
Ne visi nidiškiai gerai matė ir girdėjo net lietuviškas televizijos bei radijo programas, negalėjo naudotis mobiliaisias telefonais. Bet vėl įsiplieskė karšti ginčai ar galima ant Urbo kalno statyti kitą 74 metrų aukščio televizijos bokštą.
Paveldosaugininkai siūlė naują stotį įkurdinti Nidos švyturyje – antenomis apraizgyti ažūrines jo bokšto konstrukcijas. Tokia idėja pribloškė tuomet švyturius prižiūrėjusius Lietuvos karinių jūrų pajėgų specialistus.
Aplinkosaugos ministerijai neringiškiai irgi nerūpėjo. Gyvosios gamtos apsaugininkai įžvelgė dar vieną grėsmę – aukštesnis bokštas ant Urbo kalno esą gali trukdyti virš jo migruojantiems paukščiams.
Miškininkai jau galanda kirvius
Grasindami neringiškiams sankcijomis valdininkai priminė, kad ant Urbo kalno net Lietuvos prezidentui neleista statyti vilos, o projektuojamą Nidos katalikų bažnyčią architektams teko nukelti į kitą vietą.
Tik po ilgų diskusijų ant Urbo kalno įrengta nauja retransliacijos stotis, kurios skleidžiamų bangų diapazonas padidėjo iki 20 kilometrų.
Per tą laiką apsaugininkų požiūris į Kuršių nerijos apsaugą, teritorijų planavimą šiek tiek pasikeitė. Po Smiltynės miškus nusiaubusių šiurpių gaisrų imta retinti šimtamečių kalnapušių sąvašynus, formuoti naujus kraštovaizdžius.
„Naujuose miškotvarkos programose numatyta naikinti senus ir gaisringus kalnapušynus ties Preila, kad ten atsivertų akiai malonios erdvės. Kai ką jau esame nuveikę“, – pasakojo KNNP direkcijos vadovė Aušra Feser.
Vecekrugo kalno prieigose išties jau pasidarbavo miškininkai – iškirsti keli nukaršusių medynų kvartalai. Tačiau tai - tik lašas bekraštėje Kuršių neriją nuklojusių kalnapušių jūroje. Medkirčių pjūklų laukia ištisi masyvai.
Kosmetiškai aptvarkytoje Vecekrugo kalno viršūnėje gali lankytis poilsiautojai – ten įrengta puiki apžvalgos aikštelė.
