„Valstiečiai“ lyg ir labiau įvykdė nei neįvykdė vieną pagrindinių savo pažadų – sudaryti nepartinių profesionalų Vyriausybę. Išties paskelbtoje būsimų ministrų rikiuotėje dominuoja nepartiniai asmenys, daugiausia atstovaujantys sritims, kurioms skiriami vadovauti.
Visi trys socialdemokratų ministrai – partiniai, o iš „valstiečių“ – tik vienas, būsimasis žemės ūkio ministras B.Markauskas. Bet ir jis – ūkininkas.
Vis dėlto ar tai, kad į kokios nors srities viršūnę skiriamas žmogus yra iš specifinės tos srities nišos, jau savaime įrodo to asmens kompetenciją ir pajėgumus?
Ar tai reiškia, kad jis aiškiai suvoks ir bendrąsias visos srities problemas ir sugebės jas spręsti? Ypač jeigu jis nėra nei plačiau žinomas, nei turi politinio svorio, nei vadovavimo patirties?
Tokių klausimų kyla dėl būsimų naujųjų aplinkos bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų aplinkosaugininko visuomenininko K.Navicko ir L.Kukuraičio, vadovavusio Vilniaus „Caritui“.
O kaip švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė, atėjusi iš Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro, įgyvendins savo pažadus mažinti universitetų skaičių ir optimizuoti mokyklų tinklą? Juk pastarieji dalykai „valstiečiams“ tarsi ir neliečiami.
Santykis su pagrindine valdančiąja jėga ir politinis atstovavimas – didžiausia mįslė žvelgiant ne tik į šiuos, bet ir į daugelį kitų „valstiečių“ deleguotų kandidatų į ministrus.
Tiktai keturi iš jų – K.Navickas, L.Ruokytė-Jonsson (kultūros), A.Veryga (sveikatos apsaugos) A.Veryga ir B.Markauskas – yra tie patys, kuriems partija žadėjo dar gerokai prieš rinkimus. Bet dabar sunku nuspėti, kokie bus jų, ypač pirmųjų trijų, santykiai su partija ir atskaitomybė.
Tai, kodėl vienai svarbiausių – Finansų ministerijai nebuvo pasiūlyta vadovauti anksčiau žadėtam S.Jakeliūnui, greičiausiai nulėmė prezidentė D.Grybauskaitė. Šis gana radikaliomis pažiūromis pasižymėjęs ekonomistas anksčiau itin aštriai kritikavo prezidentės ir konservatorių finansų politiką.
Šias prielaidas patvirtina tai, kad vietoj anksčiau minėto kandidato pasirinktas išeivis iš Lietuvos banko (D.Grybauskaitės itin globojamos institucijos) V.Šapoka.
Regis, panaši istorija ir dėl energetikos ministro. „Valstiečių“ anksčiau į šį postą sodintas V.Poderys pelnė D.Grybauskaitės nemalonę dar tuomet, kai ji kandidatavo į prezidentus, ir viešai piktinosi jo paskyrimu energetikos bendrovės LEO LT vadovu.
Vietoj V.Poderio pasiūlytas buvęs konservatorių energetikos viceministras ir vienas nepavykusio naujos atominės elektrinės projekto vairininkų Ž.Vaičiūnas – irgi labiau panašus ne į valstietį, o į prezidentės pažą. Gali būti, kad viena jo būsimų užduočių – apginti Energetikos ministeriją nuo ją panaikinti žadėjusių „valstiečių“.
Labiau prezidentės, o ne valdančiosios partijos pasiuntinį taip pat primena iš energetikos į susisiekimo ministro kėdę persodinamas R.Masiulis.
Galima spėti, kad viena pagrindinių jo misijų – kuo greičiau ketvirčiuoti D.Grybauskaitės nervus pastaruoju metu tampiusią „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę.
O kam atstovauja krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai – nepartinis diplomatas R.Karoblis ir vis dar formalusis socialdemokratas L.Linkevičius – nė nereikia spėlioti. Tai – tik prezidentei lojalūs jos statytiniai.
Šalies vadovės kurpaitės pėdsakų galima įžvelgti netgi ieškant, iš kokių kanapių iššoko bene paslaptingiausios naujosios Vyriausybės figūros – L.Kukuraitis ir J.Petrauskienė.
Mat pastaruoju metu D.Grybauskaitė demonstravo itin artimus santykius su „Caritu“. Ši organizacija dalyvauja ir įvairiuose Prezidentūros viešųjų ryšių projektuose.
O apie tai, kad J.Petrauskienę „valstiečiams“ padėjo surasti „iš aukščiau“, teigia patikimi šaltiniai švietimo bendruomenėje.
Neatmestina, kad netgi paskirtajam premjerui S.Skverneliui ypač svarbios Vidaus reikalų ministerijos būsimasis vadovas, seniai jam pažįstamas teisininkas E.Misiūnas irgi derintas su prezidente, vadelėjančia teisėsaugą.
Žodžiu, „valstiečių“ profesionalų Vyriausybė buvo lipdoma toli gražu ne vien jų pačių rankomis ir pastangomis.
Matyt, čia slypi ir atsakymas į daugeliui iškart po rinkimų kilusį klausimą: kodėl Lietuvos liūtė, į sceną įbėgus margai vyžotai publikai, ėmė murkti kaip katė?
Dabartinė būsimų ministrų rikiuotė leidžia spėti, kad didžiulės (kaip per kokį Juodąjį penktadienį) nuolaidos, kurias tyliai gavo D.Grybauskaitė, ir yra dabartinio valdžių medaus mėnesio kaina. Į tą kainą dar gal įskaičiuota ir galimybė kurį nors kandidatą (greičiausiai – socialdemokratą) viešai išmesti per langą.
Kad ir kaip būtų, sunku suvokti, kodėl tokią politinę galybę turintys „valstiečiai“ su R.Karbauskiu priešakyje suteikė tokias didžiules nuolaidas.
Viena priežasčių – partija savo kadrų aruoduose tiesiog nerado žmonių, tinkamų eiti ministrų pareigas.
Antroji, gal net svarbesnė, priežastis – „valstiečiai“ nori, kad tas medaus mėnuo tęstųsi visą kadenciją, ir už tai pasiryžę atiduoti labai daug.
Bet ar didžiosios politikos naujokai iš praėjusių dviejų Seimo kadencijų neišmoko, kad jokios nuolaidos ar tūpčiojimas nepadeda nusipirkti D.Grybauskaitės palankumo?
Jeigu neišmoko, dar tikrai turės progų tai padaryti.
