Tiesa, prieš kelias dienas partijos tarybos posėdyje konservatorių vedlys Gabrielius Landsbergis pademonstravo, jog jam nesvetimas azartiško, riziką ir beatodairišką puolimą mėgstančio žaidėjo stilius.
Nelaukdamas, kol kitaip mąstančių stovykla ims lieti nepasitenkinimą, o emocijų bangos įsisiūbuos, jaunasis politikas paskelbė norą: partijos pirmininko rinkimai turi vykti ne pavasarį, kaip numatyta, o kiek įmanoma anksčiau.
Demonstruodamas, kad tokia mintis esą šovė staiga, G.Landsbergis aiškino tiksliai nežinąs, ar tai leidžia partijos įstatai, bet jei neleidžia, jis iš posto atsistatydins, tačiau naujuose rinkimuose neabejotinai dalyvaus.
Partijos etikos sargai netrukus paskelbė, jog pirmininko rinkimus galima surengti vasarį, o iki jų G.Landsbergiui nėra reikalo trauktis iš posto. Vadinasi, greičiausiai tokie rinkimai įvyks.
Akivaizdu, kad pagrindinis vedlio manevro motyvas – užklupti partijos opoziciją nepasirengusią. G.Landsbergis tikisi, kad per trumpą laiką jo kritikai nesugebės įgyti daugiau svorio, sutelkti jėgų ir, svarbiausia, surasti kitą visus vienijantį lyderį.
Tokiu atveju G.Landsbergiui su šalininkais liktų tik sutvirtinti savo pozicijas ir išvalyti konkurentus iš partijos vadovybės. Nat numatyta, kad naujasis dešiniųjų lyderis būtų renkamas jau ne dvejiems, o ketveriems metams.
Reikia pripažinti, kad tokie apskaičiavimai gali pasitvirtinti. Juk G.Landsbergio ėjimas, atrodo, buvo netikėtas net jo seneliui, patyrusiam politiniam šachmatininkui Vytautui Landsbergiui, ėmusiam kritikuoti anūką už rodomas emocijas ir kartu tarsi pripažinimą, kad partija itin smarkiai pralaimėjo Seimo rinkimus.
Apskaičiavimai gali pasitvirtinti ir dėl to, kad partijos krikščionių demokratų sparnas yra gana pakrikęs, be to, neturi lyderio, akivaizdžiai pranašesnio už G.Landsbergį.
Anksčiau šį sparną vienijusi partijos vicepirmininkė Irena Degutienė pastaruoju metu, regis, pasirinko šventą ramybę ir net atvirai ramina maištingiausiuosius.
Nauju šios stovyklos ir kartu visos partijos vedliu, kurio pagrindinis tikslas – 2019 m. prezidento rinkimai, mėginęs tapti Žygmantas Pavilionis, atrodo, pats sau pakišo koją ir, jei atsikels, tai labai sunkiai ir dar ilgai šlubčios.
Buvęs diplomatas pernelyg aršiai ir išdegęs akis puolė kovoti su G.Landsbergiu, viešai jį paskelbdamas kone Maskvos įrankiu, reikšti didžiules ambicijas, dangstytis tariama Prezidentūros parama.
Tuo Ž.Pavilionis susikompromitavo G.Landsbergio, jo senelio akyse, be to, atstūmė daugelį galimų šalininkų iš maištingosios stovyklos. Žinoma, gal iki vasaros jis ir būtų galėjęs atgauti bent dalį autoriteto, tačiau per pirmalaikius partijos pirmininko rinkimus jo galimybės neatrodo didelės.
Kitas svarbus dešiniųjų veikėjas, kurio pagrindinis pranašumas – tai, kad jis plevena virš visų šių rietenų – Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje V.Ušackas. Tačiau jis yra nusitaikęs į 2019 m. prezidento rinkimus, o dėl to, kad partija jį deleguotų, diplomatas remia būtent G.Landsbergį.
Visi kiti galimi jaunesni ar vyresni kandidatai irgi nėra pranašesni už dabartinį konservatorių vadovą.
Ypač galimybėmis ištraukti dešiniuosius iš ištikimiausiųjų rinkėjų nišos, kurioje partija įstrigusi jau daugelį metų.
Tenka sutikti, kad G.Landsbergio pasigyrimas, jos Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje pasirodyta geriausiai nuo 1996 m., – ne be pagrindo. Bet beviltiškai pralaimėtas antrasis turas vienmandatėse apygardose ir dviem mandatais mažesnis nei 2012 metų derlius parodė, jog partija vis dėlto nesugebėjo išspręsti esminės savo problemos.
Partijos krikščionys demokratai, mėginantys atsigauti po staigiojo G.Landsbergio manevro, vakar išplatino viešą laišką – jame pagrindine pralaimėjimo priežastimi vėl įvardijo tai, kad ji atsisakė savo tradicinių vertybių, ideologijos.
Šis teiginys teisingas ta prasme, kad partijos vadovas, mėgindamas laimėti kuo daugiau rinkėjų ne tik dešinėje, bet ir centre arba net kairėje, dažnai blaškėsi, siųsdamas prieštaringus ideologinius signalus.
Tai savo ruožtu sukėlė neigiamą reakciją pačios partijos viduje, pažadino radikaliųjų tradicionalistų prieštaravimų chorą, kuris galiausiai atbaidė ne vieną tų, kuriuos viliojo jaunasis lyderis.
Visa tai ir lėmė, kad konservatorius galiausiai besąlygiškai rėmė tie patys ištikimiausi jų rinkėjai, užmerkę akis prieš šiuos siūbavimus.
Kitaip sakant, kaip pastebėjo ir krikščionys demokratai, liko liberalų iš vienos pusės ir „valstiečių“iš kitos pusės gniaužtuose.
Sunku pasakyti, ar dabartinis partijos lyderis ir jo jaunoji aplinka įstengs konservatorius ištraukti iš tų gniaužtų ir pakelti į nacionalinės politikos viršūnę. Juolab kad vidaus rietenos gali aštrėti – ypač jei vėl laimėjęs rinkimus G.Landsbergis imsis šluotos.
Žinoma, konservatoriai ir toliau turėtų likti stipriausia opozicine dešiniąja jėga. Tik ar to pakanka jiems patiems?
