– Ar Jums šis apdovanojimas staigmena?
– Žinoma. Kiekvienas apdovanojimas yra staigmena. Tu dirbi ne dėl apdovanojimų, o dėl to, kad tiki tuo, ką darai ir dažniausiai esi užsisukęs savo darbuose ir veikloje. Kai įvertina, tai visada labai smagu, bet ir netikėta.
– Turite ne vieną titulą – pedagogė, socialinių mokslų daktarė, ikimokyklinės ugdymo įstaigos „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja, 4 vaikų mama, žmona. Kuris apibūdinimas Jums yra mieliausias?
– Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, norėjau būti mokslų daktarė. Tam, kad ja taptum, reikia nepaprastai daug mokytis, įsigilinti. Aš tuo nepaprastai didžiuojuosi, tai mano asmeninis pasiekimas. Tai nebuvo lengva, kai turi ir darbus, ir vaikus, ir šeimą. Kalbant apie asmeninius, profesinius pasiekimus, mokslo daktaro laipsnis yra tai, kuo nepaprastai džiaugiuosi. Jei ne apie profesinius, tai žinoma, šeima.
– Viešoje erdvėje Jūs matoma kaip labai veikli, nuolat skubanti, turinti daug renginių, stipri, energinga moteris. O kokia yra A. Landsbergienė namuose, kai grįžta po darbų ir įsisupa į chalatą?
– Skaitanti. Nepaprastai mėgstu skaityti. Kadangi skaityti išmokau labai anksti, taip pabėgdavau į pasaulį, kuriame galėdavau fantazuoti. Įsivaizduodavau dalykus, kurie nebūtinai gali būti realybe. Man labai patiko tas įsivaizduojamas pasaulis. Ir dabar nuolat ir bendradarbiams, ir šeimoj galvą išūžiu, kaip galėtų būti ateityje, kokios galėtų būti mokyklos, technologijos.
– Vis tiek viskas sukasi aplink darbą?
– Turbūt. Gyvenu tuo, ką darau, man tai nepaprastai patinka. Man gera, kad mano šeima supranta, kaip tai man svarbu.
– O šeimai laiko lieka?
– Šeimos ir darbo derinimas visada yra iššūkis. Mane labai erzina, kai žmonės sako, kad viską puikiai suderina. Jei savo širdį ir galvą investuoji į kažką, tas suderinimas nėra įmanomas. Darbe gailiesi, kad nesi su šeima, o namuose graužia sąžinė, kad ir tą, ir tą galėčiau padaryti, o dabar esu namuose. Brėžti brūkšnio ir pasakyti, kad dabar tiesiog taip yra, neįmanoma. Neįmanoma užmiršti šeimos darbe, o namuose užmiršti darbo, jei tuo tiki ir gyveni.
– Vyras priekaištų nepareiškia, kad žmona per daug savęs atiduoda darbui?
– Sėkmės formulės dalis ir yra partnerystė. Man nepaprastai patinka, kaip Sheryl Sandberg yra pasakiusi, kad pats svarbiausias gyvenimo profesinis pasirinkimas yra sutuoktinis ar sutuoktinė. Kai pirmą kartą perskaičiau šią frazę, pagalvojau, kad nieko negali būti tiksliau. Tai ne asmeninis pasirinkimas, bet ir profesinis, nes, turbūt, didžiausia dalis to, ką gali profesiškai, priklauso nuo šeimos. Jei šeima palaiko, pritaria, yra partnerystė, viskas yra įveikiama. Jei reikia rinktis, tu dažniausiai renkiesi šeimą, o tada negali būti darbe tiek, kiek tavęs reikia.
– Suprantu, kad partnerystė ar palaikymas yra abipusis. Gabrielius vienoje laidoje yra pasakęs, kad Jūsų įtaka skalėje nuo 1-10 yra 9. Iš tiesų?
– Jis gali kalbėti už save, bet mano darbe jo įtaka lygiai taip pat yra 9. Man nepaprastai svarbi jo nuomonė. Tai žmogus, kuriam pirmiausia išsakai nuogąstavimus, su kuriuo diskutuoji, sakai idėjas ir tik po to jas neši toliau, vystai ir diskutuoji su kitais.
– Jūsų vyras – politikas. Kiek vietos Jūsų namuose užima politika?
– Mūsų namuose, pokalbiuose mudviejų ir su vaikais tikrai vyrauja švietimo ir politikos temos. Kitaip neįmanoma, kai esi pasinėręs, tai tau įdomu. Vien ant mūsų miegamojo staliuko šalia manęs yra daugybė švietimo knygų, šalia Gabrieliaus – istorinių ir politinių knygų. Kartkartėm, kai kuris nors perskaito knygą, kuri ir tau būtų įdomi, knygos permigruoja. Tai temos, kuriomis mes gyvename ir kurios mums yra įdomios.
– Šis laikotarpis Jūsų vyrui turbūt nebuvo ypatingai lengvas. Rinkimai, po rinkimų, derybos dėl koalicijos. Viešoje erdvėje buvo nuomonių, kad G. Landsbergis, galbūt, buvo per daug arogantiškas viešai kalbėdamas, reikšdamas pozicijas ar tiesiog derybose dėl koalicijos. Jūs jį pažįstat puikiai. Ką galite pasakyti apie tokias nuomones?
– Kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę, bet kartu ir pareigą pasitikrinti faktus. Mes jau trejų metų vaikus „Vaikystės sode“ mokome ar tai nuomonė, ar faktas. Jei tai tavo nuomonė, taip ir sakyk, kad tai tavo nuomonė, o ne ateik ir teik tai kaip faktą. Visuose teiginiuose visada reikia pagalvoti.
– Jums pačiai nebuvo skaudu, kai apie savo vyrą girdėdavote pačių įvairiausių nuomonių, piktų žodžių?
– Visada skaudu, kai yra pikti žodžiai. Šiandien kalbėjau su viena trečioke, ji prie manęs priėjo ir sako: Austėja, aš nenoriu skųstis, bet man labai nemalonu, nes vienas berniukas mano mamą negražiai pavadino. Mes su ja netrumpai pakalbėjome ir aš jai sakau: kai sako net ir man apie mano mamą, tėtį, sesę, vyrą, vaikus, tai yra skaudžiausia ir žmonės tą žino. Jei tau sakytų apie kito vaiko mamą, sakytum: baik, jam nemalonu, bet niekas tavo akyse nematytų, kad tau skauda. Aš labai džiaugiuosi, kad atėjo man pasakyti, nes aš, kaip suaugęs žmogus tam ir esu, kad padėčiau išspręsti, pakalbėčiau su kitu vaiku. Ji žiūrėjo, žiūrėjo į mane ir pripuolė, apsikabino. Atrodo, tai buvo smulkmena, 6 minučių pokalbis, bet vaikui yra svarbu jausti, kad kažkam tu rūpi. Tai nesibaigia ties vaikyste. Tai svarbu ir mums, suaugusiems – jausti palaikymą, jausti, kad rūpim.
– Suprantu, kad Jūs buvote pagrindinis ramstis šiame laikotarpyje.
– Mes vienas kitam buvome. Ir man buvo sunkių dienų, ir jam. Labai svarbu, kad tos sunkios dienos nesutaptų, tada yra sunkiausia. Kol nesutampa, tikrai gali būti ramsčiu vienas kitam.
– Ponia Austėja, turbūt nėra lengva būti Landsbergiu ir Landsbergiene?
– Kartais lengva, kartais sunku. Įdomiausia tai, kad beveik nėra neutralių žmonių. Jei tavo pavardė kita, tai ateini ir žmonės susidaro nuomonę apie tave – ar tu jiems patinki, ar ne, jie tiki tuo, ką darai, ar ne. Kai aš ateinu, dažniausiai yra išankstinė nuomonė – arba gera, arba netikusi. Tu turi kovoti su ta išankstine nuomone, nes, net jei ji gera, norisi, kad žmonės manytų taip apie tave ir kurtų santykį su tavimi, o ne pavarde ar išankstine nuomone.
– Niekada nebandėt vyro atkalbėti nuo politikos?
– Ne. Žinoma, kai pradėjome apie tai kalbėti, buvo baimių, nerimo. Dar 2008 m. Gabrielius nebuvo politikas, o buvo diplomatu, aš pradėjau rašyti tinklaraštį ir staiga pradėjo didėti jo skaitomumas, iškilo klausimas, ar aš noriu būti viešu žmogumi, ar mes norime ir galime publikuoti vaikų nuotraukas, pasakoti savo gyvenimo istorijas. Jau tada turėjome tą pokalbį. Jis buvo tiesiog pakartotas.
– Jūs turite labai daug įvairiausių metodikų, pagal kurias reiktų mokyti ir auklėti augančius vaikus. Iš to, ką siūlo naujoji valdžia, kokį įspūdį susidarote? Ar bus permainos švietimo sistemoje? Tikite, kad jos gali įvykti?
– Tikiu. Esu optimistė. Visada tikiu, kad gali įvykti permainos. Ir naujausi smegenų tyrimai sako, kad mes galime keistis iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos, nėra taip, kad sustojom 25 ar 30 metų. Laukiu tikslo, vizijos, kur norime, kad švietimo sistema eitų. Jau 25 metai, kai galime turėti viziją, bet vis dar jos neturime. Kai nežinai, kur eini, tai nesvarbu ir kuriuo keliu eiti.
– Kokia turėtų būti vizija žinant tai, kad vaikai dabar visiškai kitokie, vaiko teisės kartais peržengia ribas, mokytojai kartais nežino, kaip elgtis? Apskritai mokytojo profesija yra diskredituota.
– Mes turime sugrąžinti mokytojų ir mokinių norą eiti į mokyklą. Dabar dažnai mokytojas sako, kad jei galėtų, neitų į mokyklą, stengiasi atkalbėti jaunus, talentingus žmones, kurie norėtų eiti į mokyklą. Jis turi didžiuotis, kad yra mokytojas – taip, kaip anksčiau buvo Lietuvoje. Lygiai taip pat ir mokinys – kad mokykla yra svarbu, mokykloje aš augu, mokausi mokytis. Ir kad grįžtų ar išaugtų tėvų pasitikėjimas mokykla, kad nežiūrėtume vieni į kitus, lyg tuoj surasiu, ką mokytojas ne taip daro ar kodėl tėvai kabinėjasi. Kad to proceso centre mes matytume vaiką – kitokį vaiką, kuriam nebeužtenka pasakyti, kad tu privalai, o reikia pagrįsti ir vaiką, kuriam reikia išaiškinti, kad demokratija tai ne tik teisės, bet ir pareigos.
