Toks klausimas vėl kyla panagrinėjus „Lietuvos ryte“ aprašytą istoriją, kai teisėti prabangaus buto savininkai net šešerius metus negalėjo naudotis savo turtu ir dar turėjo mokėti jo eksploatavimo mokesčius todėl, kad sukčiaujantys buvę šio būsto savininkai nepanoro išsikelti, visais teisiniais bei neteisiniais būdais vilkino teisminį procesą.
Panašių istorijų, kai apgavikai įsigudrina parduoti tą patį būstą keliems asmenims arba net jiems nepriklausantį nekilnojamąjį turtą, vis dar nutinka. Net dažnesni atvejai, kai nusipirkęs butą asmuo negali įsikelti, nes buvę savininkai ar nuomininkai nesutinka išsikraustyti.
Šitokio piktnaudžiavimo pasitaiko ir Vakarų šalyse. Ir ten teisėtiems savininkams tenka minti teismų slenksčius.
Bet šešerius metus trukusi kova už savo nusipirktą butą Vilniuje turbūt pretenduotų į tokio pobūdžio bylinėjimosi pasaulio rekordus.
Kas tai lėmė: įstatymų spragos, teismų darbo brokas, teisėjų neryžtingumas?
Lietuvoje, ypač turtinėse bylose, proceso šalys iš tiesų gali labai ilgai vilkinti bylas, pasinaudodamos procesinėmis teisėmis, nors pastaruoju metu civiliniai ginčai nagrinėjami sparčiau ir mūsų šalis šiuo požiūriu jau anaiptol nėra ES atsilikėlė.
Bet tai vidutinis bylų nagrinėjimo trukmės rodiklis, o paskirais atvejais jos vilkinamos metų metus. Savotišku begalinio bylinėjimosi simboliu tapo Palangos valdžios dešimtmečio pastangos perimti iš Jackų šeimos visuomenės reikmėms sudegusią kurhauzo pastato dalį.
Ilgai nepavyksta net apklausti liudytojų kitoje garsioje, tiesa, baudžiamojoje, byloje, kurioje kaltinimai pareikšti į JAV pabėgusios N.Venckienės pagalbininkams. Nejuda iš vietos ir jos tėvų byla – teisiamieji vis suranda priežasčių, kad teismo posėdžiai būtų atidedami.
Dalis tų veiksmų – įstatymo leidžiami. Bet procesinėmis teisėmis neturi būti piktnaudžiaujama. Čia ir slypi didžiausia problema – kaip nubrėžti ribą tarp teisėto savo interesų gynimo ir piktnaudžiavimo teisėmis.
Autoritetingų teisininkų tvirtinimu, dabar Lietuvoje iš dalies jau užlopytos teisinės spragos, leidusios lengvai vilkinti bylas, ypač civilines.
Teisėjai gali atmesti skundus, ieškinius ar net nagrinėti bylą nedalyvaujant kuriai nors šaliai.
Tačiau šiomis teisinėmis priemonėmis teismai ne visada naudojasi. Teisėjai neretai bijo elgtis ryžtingai, nes jų sprendimais nepatenkinti proceso dalyviai skundžiasi aukštesnei teisminei institucijai, o tokiose socialiai jautriose bylose kaip iškeldinimas iš buto dar ir lengva vaidinti vargšą, skriaudžiamą, neturintį kur dėtis asmenį.
Šitokios taktikos ir laikėsi šešerius metus iš parduoto prabangaus buto nesikrausčiusi vilnietė, užvertusi teismą skundais, ieškiniais, abejonių kėlusiomis ligos pažymomis, kurių pagrįstumo net nesiimta tikrinti.
Principingumo stoka laikoma viena priežasčių, kodėl sunkiai sekasi stiprinti teisėjų autoritetą. Apklausų duomenimis, teismais pasitiki maždaug tiek pat žmonių, kiek ir nepasitiki.
Suprantama, pirmiausia pačių teisėjų elgesys ir lemia teismų autoriteto svyravimus. Kurį laiką nebuvo girdėti skandalų dėl neblaivių vairavusių ar net teismų koridoriuose griuvinėjusių Temidės tarnų, todėl žmonės ėmė jau truputį geriau atsiliepti apie visą teisminės valdžios sistemą.
Bet šiomis dienomis teisėjai vėl buvo įrašyti į skandalingų teisės pažeidėjų kroniką – girtas Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas sumušė žmoną, o kiek anksčiau Vilniaus apylinkės teismo teisėjas per mėnesį net du kartus įkliuvo neblaivus vairuodamas automobilį.
Nors Teisėjų taryba tokiais atvejais visuomet pritaria prezidentės teikimui atleisti pažeidėjus iš pareigų, žmonės vis viena ima šnairuoti į teismus. Ir tai natūralu – teisingumą vykdantys teisėjai pirmiausia patys privalo nepriekaištingai laikytis įstatymų.
Aišku, nederamas teisėjų elgesys – teismų įvaizdžio problema, bet svarbiausia, kad juose būtų teisingai, profesionaliai ir nevilkinant nagrinėjamos bylos.
Dabar, Teisėjų tarybai pritariant, rengiamasi dar stambinti apylinkių teismus. Jų skaičius gali smarkiai mažėti.
Viena vertus, žmonėms kiek nutoltų teismai, nes ne kiekviename rajone jie būtų, kita vertus, tai leistų geriau paskirstyti bylas, lygiau padalyti darbo krūvį tarp teisėjų, kartu pagreitinti teisminį procesą ir dar sutaupyti pinigų.
Vis dėlto tokios bylos kaip Vilniuje šešerius metus vilkintas iškraustymas iš parduoto buto stringa ne dėl per daug didelio teisėjams tenkančio darbo krūvio, o dėl nepakankamo jų ryžto užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis.
Galbūt reikėtų įstatymais dar sukonkretinti teisėjų teises ir pareigas įžvelgus pastangas vilkinti bylą. Praverstų ir Aukščiausiojo teismo išaiškinimai, teisminiai precedentai, kaip dera spręsti tokiais atvejais, kad teisėjai nesibaimindami galėtų naudotis jiems suteiktais teisiniais instrumentais.
Greitesnis teisingumas neabejotinai kilstelėtų ir teismų autoritetą. Tai ypač svarbu, nes žmonių pasitikėjimais teismais gerokai sustiprintų ir jų tikėjimą savo valstybe.
