Patyčias vis dar patiria nuo 25 iki 30 proc. įvairaus amžiaus šalies vaikų. Psichologai teigia, kad šiai problemai spręsti reikia nuolatinių, kasdienių pastangų. Svarbu, jog įsitrauktų visa mokyklos bendruomenė – kad visi suaugusieji, tarp jų ir tėvai, neliktų abejingi šiam reiškiniui ir kartu imtųsi prevencinių priemonių.
Reaguoti į vaiko emocijas
Patyčių prevencija aktyviai užsiimančios VšĮ „Vaikų linija“ vadovas dr. Robertas Povilaitis akcentuoja, kad šis reiškinys dažniausiai vyksta socialinėje arenoje, t.y. mokyklose ar kitose ugdymo įstaigose, mat, norint pasityčioti iš kito, reikalinga stebėtojų grupė.
Vis dėlto tai nereiškia, kad tėvai turėtų likti už borto sprendžiant šią problemą.
„Tėvai pirmiausia turi reaguoti į pasikeitusią vaiko emocinę būklę. Ypač jeigu neigiamos emocijos aiškiai susijusios su mokykla – pavyzdžiui, vaikas nenoriai eina į pamokas, nors prieš tai buvo uolus mokinys. Kartais prasideda net ir somatiniai simptomai – vaikui ima skaudėti galvą ar pilvą. Būna, kad vengiama tik kokių nors konkrečių pamokų ar užsiėmimų. Visa tai liudija apie kažkokius sunkumus. Galbūt vaikas nesutaria su mokytoju ar būrelio vadovu, o galbūt toje aplinkoje patiria patyčias. Apie tai, kas vyksta, ir mėginkite pasikalbėti su vaiku, kai pamatote, kad jo elgesys dėl nežinomų priežasčių pasikeitė“, – pataria dr. R.Povilaitis.
„Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė pastebi, kad patyčių situacijas pirmieji dažniausiai pamato mokytojai, juolab kad dalis jų nebūna slaptos, pavyzdžiui, žeminantys juokeliai ar komentarai, lapelių klijavimas ant nugaros.
„Patyčios vyksta tiek pertraukų, tiek pamokų metu. Geriausiai bendrą atmosferą jaučia klasės auklėtojas, todėl jis gali greitai pastebėti, kuris vaikas yra atstumtas, nepriimamas į bendrą klasės veiklą. Vis dėlto tas nerimą keliantis signalas dar nebūtinai rodo patyčias – galbūt vaikas tiesiog yra kitokio būdo, pats mažiau bendrauja. Kitaip tariant, išsiaiškinti, kas vyksta, ir yra pagrindinė klasės auklėtojo užduotis“, – sako psichologė.
„Žinoma, ir kiti mokytojai jam gali padėti, nes jie irgi gali matyti pasikeitusias emocijas – gal vaikas dažniau pyksta, liūdi, verkia ir pan. Tai taip pat signalizuoja apie emociškai perkrautas, konfliktines situacijas. Mokytojas ar auklėtojas turi įvertinti, ar tai buvo konfliktas, nesusipratimas, ar jau patyčios“, – priduria ji.
Svarbu sustabdyti
Psichologė pabrėžia, jog bet kokiu atveju pirmiausia reikia pasiųsti vaikams žinutę, kad toks elgesys netinkamas. „Pasitaiko ir vienetinių atvejų, kai vaikas išvadinamas kokiais nors nemaloniais žodžiais, pavyzdžiui, gaidžiu, arba yra nuskriaudžiamas fiziškai – apstumdomas arba sugadinamas koks nors jo daiktas. Tačiau net ir tuomet būtina aiškiai pasakyti, kad tokie dalykai neturi būti toleruojami mokykloje“, – paaiškina J.S.Jasiulionė.
Pasak jos, pirmiausia konfliktinę situaciją pastebėjęs suaugusysis turi sustabdyti agresyvius veiksmus. „Mokytojas ar auklėtojas turėtų atsistoti šalia konfliktuojančių pusių ir pirmiausia skriaudikui pasakyti: „Tai, ką tu dabar darai, yra vadinama patyčiomis – tu jį erzini, užgaulioji (arba muši, stumdai), o tai yra netinkamas elgesys, todėl prašau tučtuojau liautis.“ Tada reikėtų įvertinti nuskriausto vaiko būklę – ar jis nėra išsigandęs, ar nepradeda verkti. Jeigu reikia, suteikti jam pagalbą“, – dėsto „Vaikų linijos“ psichologė.
Jeigu tai vienkartinė ir nesikartojanti situacija, gali būti, kad to užteks ir nereikės inicijuoti pokalbių tiek su skriaudėju, tiek su patyčias patiriančiu vaiku.
Kai pastebima, kad blogas elgesys sistemingas, tuomet reikia organizuoti pagalbą patyčių aukai, įtraukiant ir kitus suaugusiuosius bei vaikus.
„Tiek kalbantis su vienu, tiek su kitu, nereikia pulti, kaltinti, pokalbis turi vykti ramioje atmosferoje. Jeigu jaučiate, kad esate itin įsitraukę ir situacija labai jaudina, tai pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, – su vaiku išsivirti arbatos ir nesikalbėti, kol ji atauš, o jūs atgausite pusiausvyrą. Pokalbio metu išsiaiškinkite, kas nutiko, nuo ko viskas prasidėjo, kaip skriaudžiamas vaikas jaučiasi toje situacijoje. Skriaudėjo reikia paklausti, kodėl jis tai daro, kokios galėtų būti tokio jo elgesio priežastys“, – aiškina psichologė.
Ji akcentuoja, kad yra ir trečia grupė – patyčių stebėtojai. Jų taip pat nereikėtų pamiršti, o geriausia apie patyčių reiškinį kalbėtis per klasės valandėles. „Svarbu, kad patyčių prevencija netaptų vienos situacijos analizavimu: „anas pradėjo, o kitas tai padarė“. Yra puikios vaizdinės medžiagos – informacinių filmukų, galima juos kartu žiūrėti ir aptarti ten rodomas patyčių situacijas“, – dėsto J.S.Jasiulionė.
Išlaikyti ramybę
Pasak psichologijos mokslų daktaro R.Povilaičio, ypač atsargiai reikia bendrauti su skriaudžiamu vaiku – jam reikia daugiau palaikymo, nes mokykloje jis jaučiasi nesaugus, nepriimamas, išgyvena bejėgiškumo ir baimės jausmus. „Tėvai turi skirti daug laiko pasikalbėti apie jausmus ir situacijas, nuo ko viskas prasideda. Aiškintis, kas tose patyčiose dalyvauja, kaip jis tada jaučiasi, kaip reaguoja. Galiausiai reikia užduoti svarbiausią klausimą – kokios jam reikia pagalbos iš suaugusių žmonių. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikai bijo ūmios reakcijos, pavyzdžiui, kai tėvai bėga į mokyklą, sukelia visus ant kojų, puola aiškintis su skriaudėjų tėvais“, – sako jis.
Kalbant su skriaudiku kantrybės gali prireikti kur kas daugiau – vaikai nėra linkę kalbėti apie savo netinkamą elgesį. „Suaugusiojo pozicija turi būti tokia: „Nenoriu tavęs bausti, noriu tik suprasti. Man rūpi, kad ir tu būtum saugus, ir kiti vaikai būtų saugūs.“ Nieko stebuklingo čia nesugalvosi – būtina surasti kelią į to vaiko širdį. Svarbu bandyti suprasti, iš kur kyla noras šitaip elgtis: ar jis nori dominuoti, ar yra koks nors bendraamžių grupės spaudimas – priežastys, dėl kurių vaikai įsitraukia į patyčių elgesį, būna labai įvairios. Taip pat būtina tokiam vaikui labai aiškiai siųsti žinią, jog skaudinti kitų vaikų negalima jokiose situacijose, ir pasakyti, kad toliau domėsitės jo elgesiu“, – dėsto R.Povilaitis.
Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė
Švietimo ir mokslo ministerija skatina mokyklas skirti ypatingą dėmesį mokinių psichologiniam saugumui mokykloje, įgyvendinti ilgalaikes, visą mokyklos bendruomenę įtraukiančias, nuoseklias prevencines, moksliškai pagrįstas programas.
Šiuo metu mokykloms siūlomos 5 akredituotos patyčių ir smurto prevencinės programos. Programa „Zipio draugai“ skirta 6–7 m. vaikams, „Obuolio draugai“ – 7–9 metų vaikams, „Antrasis žingsnis“ – 1–4 klasių mokiniams. Šios programos skirtos socialiniams, emociniams gebėjimams ugdyti. LIONS QUEST programa „Paauglystės kryžkelės“ skirta 5–8 klasių mokinių socialiniam ir emociniam ugdymui, mokyklos bendruomenės sutelktumui didinti. Prieš patyčias nukreipta prevencijos programa „Olweus“ moko mokyklos personalą atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti. Mokyklose, pradėjusiose diegti „Olweus“ patyčių prevencijos programą 2008 metais ir tebe- tęsiančiose programos veiklas iki šiol, patyčių lygis sumažėjo nuo 30 iki 17 procentų.
Smurto ir patyčių prevencijos programas 2016 metais įgyvendina 56,3 proc. mokyklų. Planuojama, kad iki 2020 m. prevencines programas vykdys visos mokyklos. Jų įgyvendinimui paskatinti planuojama skirti 1,9 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių ir investicinių fondų lėšų.
Parengta bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija
