Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su baudžiamosios teisės ekspertu Remigijumi Merkevičiumi.
– Įdomiausias niuansas šiuo atveju yra tai, kad G. Steponavičius apklausoje dalyvavo rugpjūtį. Tuomet sakė buvęs apklaustas kaip liudytojas. Savaitgalį paaiškėjo, kad jo statusas – specialusis liudytojas. Ar gali būti, kad tas statusas jam tuo metu nebuvo pritaikytas? Kas čia apsimelavo?
– Nežinia, gal apsimelavo, gal tyčinis dalykas. Specialusis liudytojas yra žargonas. Įstatymas kalba apie asmenį, kuris apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, jei su tuo sutinka. Procedūra yra suformuota taip, kad pirmiausia prokuroras suformuoja nutarimą jį tokiu pripažinti. Tu su tuo arba sutinki, arba nesutinki. Sakyti, kad nežinojau, bet sutikau, arba žinojau, bet sutikau ir dabar pamiršau, yra greičiausiai šiokia tokia manipuliacija.
– Netgi apklausos procedūra skiriasi, jei yra liudytojas ir specialusis liudytojas?
– Taip. Statusas, apklausos tvarka ir procesiniai sprendimai dėl to yra skirtingi.
– Ar prokurorai visada asmenį informuoja, kokiu statusu jis yra apklausiamas?
– Visada informuoja. Specialaus liudytojo statusas, tau nesutinkant su tuo, niekada nebus suteiktas.
– O kaip galėjo būti šiuo atveju?
– Negalėjo būti niekaip kitaip. Jeigu jis įdėmiai skaitė prokurorų nutarimą pripažinti jam tokį procesinį statusą, jis ten savo ranka turėjo parašyti „sutinku būti apklausiamas specialiuoju liudytoju“.
– Reiktų suprasti, kad jis nuslėpė?
– Arba pamiršo.
– Turbūt nebuvo naudinga, nes rinkimai?
– Specialusis liudytojas nuo liudytojo skiriasi tuo, kad jis, prokurorų manymu, nėra visiškai neutralus atliekamo tyrimo atžvilgiu.
– Ar asmuo gali nesuprasti, kokiu statusu yra apklausiamas?
– Nesuprasti, žinoma, galima, bet teisėsaugos institucijos tą statusą taiko nebe pirmą dieną, yra aiški išaiškinimo tvarka. Šio liudytojo statusas skiriasi nuo kito liudytojo, jis turi tam tikras įtariamajam artimesnes galimybes ne viską pasakyti. Labai abejoju, kad jam tai nebuvo išaiškinta ar buvo išaiškinta taip, kad jis to nesuprastų.
– Ar galėjo būti susitarimas su prokurorais, kad kol kas neskelbiama? Gal atsirado papildomi įrodymai?
– Gali būti visokių variantų. Susitarimai yra ne teisės reikalas, bet gali būti, kad susitariama su prokuroru, kuris atsako už tyrimo slaptumą, kad šio fakto kažkurį laikotarpį neviešins. Jei susitarimas paremtas nuslėpti politiniais tikslais, tai tikrai nėra sąžininga.
– Ar prokuratūra pati neturėtų informuoti, kad asmuo šioje byloje apklaustas kaip specialusis liudytojas?
– Įstatymas sako labai aiškiai, kad prokuroras pats sprendžia, kiek duomenų iš ikiteisminio tyrimo jam viešinti, ar ne. Doktrina papildomai pasako, kad prokuroras galėtų viešinti tai, kas galėtų būti naudinga tyrimui. Būtų galima diskutuoti, ar visuomenės interesas žinoti yra rimtas kriterijus.
– Ką reiškia specialaus liudytojo statusas?
– Jis reiškia, kad tai yra žmogus, kuris, prokurorų nuomone, galimai yra kažkaip susijęs su nusikalstama veika, todėl jis nėra neutralus tos veikos atžvilgiu ir jam pripažįstamas toks statusas. Jis gali būti įtariamasis, tačiau tyrimo metu gali paaiškėti, kad prokurorai klydo ir jis nebus įtariamasis. Ateityje jis gali būti arba paprastu liudytoju, arba įtariamuoju.
– Jei suteikiamas toks statusas, vadinasi, įrodymų yra, bet jie nepakankami?
– Čia specialusis liudytojas greičiausiai kaip pusiau pripilta stiklinė. Vieni į tai žiūrės, kaip į be 5 minučių įtariamąjį, nes yra tokių įrodymų, kiti sakys, kad tai yra arčiau liudytojo, nes įrodymų, kurie leistų pareikšti įtarimą vis dar nėra.
– Kodėl tuomet suteikiamas toks statusas? Ar tai suvaržymai, apribojimai?
– Ne. Tai yra statusas, kuris į Lietuvą atkeliavo iš Prancūzijos. Tradiciškai jis buvo pritaikytas asmenims, kurie turi imunitetą tam, kad jie galėtų teikti informaciją, susijusią su tyrimu. Pačiam žmogui tas statusas yra visiškai nereikalingas, nes pats žmogus tarsi žino, kad tyrimas sukasi apie jį, bet jis realiai neturi jokių procesinių teisių.
Apribojimų atžvilgiu jis laikomas liudytojų, jokios procesinės prievartos jam nepritaikysite. Teisių atžvilgiu, jis jų turi daugiau ir jos artimesnės įtariamajam. Mano giliu įsitikinimu mūsų teisinėje sistemoje tai nereikalingas procesinis statusas.
– Jei Seimo nariui, turinčiam imunitetą, suteikiamas specialiojo liudytojo statusas, ar prokuroras turėtų kreiptis į Seimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo?
– Ne. Įstatymas sako, kad kai pribręs įtarimo pareiškimo momentas, tada reikės kreiptis dėl imuniteto panaikinimo. Čia ir yra to statuso nedėkingumas – žinai, kad apie tave vyksta tyrimas, bet niekam nieko daryti nereikia ir tu neturi jokių teisių. Tas statusas yra palengvinti gauti informaciją, bet žmogui nieko nesuteikti.
– Apie šią byla pastaruoju metu girdime mažokai informacijos. Pradžioje jos buvo daug ir gana kryptingos, o dabar – tyla. Kaip tai aiškinate?
– Gali būti, kad dabar yra tyrimo etapas, kuriam reikalinga ramybė, kruopštumas, bendruomenei nereiktų to žinoti, jei būtų skiriamos ekspertizės, tyrimai. Gali būti, kad sukėlus didelį šurmulį, tu nebeturi ką pasakyti – ar įtarimai nepasitvirtino, ar jie nėra tokie ryškūs, kad galėtum skelbti bendruomenei. Priežasčių, kodėl nutilo, gali būti visokiausių ir jos nebūtinai rodo, kad tyrimas vyksta labai sėkmingai.
– Ką rodo faktas, kad daugėja žmonių, kuriems suteikiamas specialaus liudytojo statusas?
– Galima galvoti, kad tyrimas kažkokiu būdu plečiasi. Kita vertus, informacijos savo pagrįstumo prasme niekuo nesistiprina, nes niekas netampa papildomu įtariamuoju ar niekam nepareiškiama naujų įtarimų.
– Kiek dažniausiai trunka tokios bylos?
– Tai priklauso nuo apimties, faktų, kurie yra tyrinėjami. Jei paimti paprastą korupcijos atvejį – paėmiau ar daviau pinigus, tyrimas neturėtų užtrukti labai ilgai. Tačiau tokioms byloms dėsninga, kad specialiosios tarnybos prisiklauso įvairiausių telefoninių pokalbių, priseka žmonių ir tik po to informaciją analizuoja, tiria. Iš tų prisiklausytų faktų gali lysti vis naujos detalės, kurias reikės patikrinti, iškelti kaip versijas ir tyrimas gali išsiplėsti iki begalybės.
– Tai, ką pateikė Eligijus Masiulis – neva tai buvo paskola. Ar šią versiją bus sudėtinga įrodyti teisme, jei bus nueita iki teismo?
– Ją bus sudėtinga ir įrodyti, ir paneigti. Šioje situacijoje daug ką lems detalės, kurias pasakė, nepasakė, o gal papildys. Galvočiau, kad ir kaltintojas turi kreipti dėmesį į įvairiausias detales, kurios jau yra pasakytos ar ateityje neabejotinai bus papildytos. Vien pasakyti, kad aš pasiskolinau ir tiek, be to, tai pasakyti visiškai neįtikinamai tame kontekste, kuriame buvo pasakyta, išteisinimui bus maža. Ir vieni, ir kiti tai turės papildomomis detalėmis arba paneigti, arba aplipdyti.
– Kokius faktus turi pateikti prokurorai, kad paneigtų tą versiją?
– Jie turėtų įrodyti priešingai, kad tai nebuvo paskola. Galėtų būti pokalbiai, motyvas, įvairiausios detalės, kurios rodo, kad faktinė istorija buvo visiškai kitokia. Kita vertus, ir vieni, ir kiti, turės įtikinti teisėją, kuris nagrinės tą bylą. Kaip jam atrodys, taip ir priims sprendimą, čia nėra jokių stebuklų.
– Kai kurie teisininkai teigė, kad tikrosios istorijos visuomenė nesužinos niekada. Kaip Jūs manote?
– Mes niekada baudžiamajame procese nežinome tikrosios istorijos, kokia buvo. Vieną istoriją žino prokuroras, kitą – gynyba ar kaltinamasis. Teismas iš tų dviejų istorijų susiklijuoja sau trečią. Dabar mes operuojame tik prielaidomis, galimybėmis, tikimybėmis ir niekuo daugiau.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.35 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
