Ateis pensija, tuomet apskritai teks galvoti tik apie savižudybę.
Ką daugiau gali galvoti žmogus, gaunantis 265 eurus? Ir kas tą pensiją man uždirbs, po dešimties metų Lietuvoje bus tik senelių prieglaudos ir laidojimo namai.
Naujasis Seimas žada dirbti su laimės sąvoka, visus padarys laimingus. Senas kaip pasaulis melas. Niūru, tamsu mano tėvynėje, vienintelis šviesos šaltinis – televizorius. Aną dieną žiūrėjau, kaip politikai prisiekia Seime, kartais toks sadomazochizmas sveika, reikia pamatyti juos, pateptuosius, kol netapo suteptaisiais, daugelis jų baigdami priesaiką vožia kažką panašaus „ir tegul Dievas man padeda daryti visus tuos sušiktai malonius darbus tėvynės ir žmonių labui“.
Bet kodėl nė vienas iš palaimintųjų nė žodeliu neužsimena, kad jeigu darysiu blogai, jeigu nepateisinsiu man suteikto pasitikėjimo, jeigu viską sudirbsiu, apsimeluosiu, apsivogsiu ir panašiai, tegul pats šėtonas mane nusitempia į pragarą ir mano išangei surengia inkviziciją. Nė vienas apie tai neužsimena!
O juk žinome, kad daugelis susimaus, primeluos, neįvykdys, praleidinės posėdžius, suks nešvarius reikaliukus su oligarchais bei patriarchais rudenį, žiemą ir visais Vivaldi laikais ir paskui skėsčios rankutėmis ir kaltins visus, išskyrus save. Ir vis tiek paaiškės, kad laimingų mūsų valstybėje tik 141 žmogus. Keista mūsų valstybė, pas mus čia nė iš tolo nekvepia branda, jokios atsakomybės, nė menkiausio ketinimo atsakyti už savo žodžius ir veiksmus, amžina paauglystė, ir nebežinau, ar tuo džiaugtis, ar...
Yra J.D.Salingerio romane „Rugiuose prie bedugnės“ toks epizodas – atvažiuoja į mokyklą buvęs mokinys, iš laidojimo verslo susišlavęs gražaus pinigo, rėžia kalbą, koks jis nuostabus ir pan., ir vienas mokinys per vidurį kalbos kad driokstelės, kad nusipers, net sienos sudreba... Tai natūrali paauglio reakcija į tą šūdą, kurį mala suaugusieji.
Mūsų požiūris į politikus ar santykis su jais labai panašus – kai jie rėžia kalbas apie gerinimą, didinimą, vienintelis kylantis noras yra... Taip, taip, būtent.
Kaip pasakyta, vienintelis politikas Jėzus Kristus sutiko numirti už savo žodžius, visi kiti tik išsisukinėja, keičia kailį, frakciją, įklotus ir paklotus... Liurbiai...
Daug kartų įvairiomis progomis citavau H.Radausko ketureilį „o laikrodis kartoja seną melą, kad laimė šypsosi, kad ji gera, ir bėga jo tiksėjimas per stalą į džiaugsmą didelį, kurio nėra“, ir žinojau, jog ta piktdžiuga ištarus šiuos žodžius („džiaugsmo nėra“) iš tiesų tik šydas, už kurio slypi to džiaugsmo ilgesys.
Dabar akivaizdu, kad visai mūsų valstybei šio džiaugsmo labai trūksta, galbūt tai didžiausia priežastis, kodėl taip masiškai lietuviai bėga iš tėvynės, čia velniškai trūksta džiaugsmo...
Tokio paprasto, nesuinteresuoto džiaugsmo, na, kai džiaugiesi ne todėl, kad kas nors TV laidoje davė pinigų, nes koks nors debilas tau nutraukė ranką ir dabar galėsi nusipirkti protezą.
Ir net ne pinigai viską lemia, matau, kaip žmonės, užsinėrę išperkamosios nuomos kilpas, iš parduotuvių velka televizorius, šaldytuvus, vaflines ir kt., deja, nėra laimės jų veiduose, ašaros jų akyse, bet ne džiaugsmo ašaros. Kalbu apie džiaugsmą, kuris ištinka tarsi savaime, pavyzdžiui, kai vairuodamas pajunti, kad malonu liesti vairą, nors nežinai, iš ko jis pagamintas, kiek jis tau kainavo, kas jį gamino ir ką tai galėtų reikšti, tiesiog malonu liesti daikto paviršių, jausti jį kaip tave supančios būties dalelę ir jausti, kaip tave kažkas liečia tarsi iš vidaus, taip, tai emocijos, jausmai, mus kuriantys, o ne griaunantys.
Arba štai ten, tarp dviejų daugiaaukščių, staiga nušvinta dangaus skiautė ir tas dangus atrodo kaip iš kito pasaulio, gabalėlis pasakos, užklydęs į šią niūrią, betoninę, tokią šiurpią lietuviškai žmogišką tikrovę, nuo kurios norisi mauti kuo toliau, bet juk niekur nuo jos nepabėgsi, nes ji kaip motina, nes ji – tėvynė.
