Apie tai, ko iš tiesų reikia čia gyvenantiems pabėgėliams, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvoje gyvenančia etiope Eskedar Maštavičiene bei žurnalistu, iniciatyvos „Jie pasirinko Lietuvą“ autoriumi Domu Burkausku.
– Eskedar, jūs Lietuvoje gyvenate apie 10 metų. Kaip jums čia? Niekada nesigailėjote tokio sprendimo?
– (E. Maštavičienė) Buvo atėjusi mintis, ką čia veikti – labai šalta, nežinai, kas gali įvykti rytoj, ar turėsi galimybę gyvenime „prasimušti“. Tačiau likau ir man viskas čia gerai.
– Čia turite ir verslą, ir šeimą. Tarptautinės migracijos organizacijos ir Europos migracijos tinklo atlikta studija parodė, kad iš 185 į Lietuvą perkeltų pabėgėlių nė vienas nepasirinko mūsų šalies. Kaip tai aiškinate?
– (E. Maštavičienė) Jei žiūrėsime į pabėgėlius kaip į specialius žmones, kurie kažkurioje vietoje turi pritapti, negalvosime, kad tai žmonės, kurie turi norus, svajones, nori kurti ateitį sau ir savo šeimai, ši statistika gali šokiruoti. Tačiau neturime pamiršti, kad iš 3 mln. žmonių Lietuvoje liko 2,8 mln. Ne tik pabėgėliai nepasirenka Lietuvos, bet ir patys lietuviai. Problemą turime spręsti ne nuo pabėgėlių, kodėl jie bėga, bet kodėl kiekvieną dieną lietuviai masiškai išvyksta. Atsakymas ten ir yra.
– Domai, jūs ėmėtės įdomios ir sunkios iniciatyvos – subūrėte grupę „Jie pasirinko Lietuvą“ ir tiems žmonėms, kurie atvyko į Lietuvą, padedate surasti darbą. Kodėl?
– (D. Burkauskas) „Jie pasirinko Lietuvą“ – lyg avansu, kaip matome, niekas kol kas nepasirinko. Iš tų, kurie atvyko dabar, labai mažai kas svarsto apie pasilikimą Lietuvoje. Per draugus gavau prašymą padėti vienam iš pabėgėlių, nes tai buvo draugų draugų draugas, kuris yra dirbęs humanitarinėse misijose, tarptautinėse organizacijose, kalba angliškai ir dar trimis kitomis kalbomis.
Pagalvojau, kad tai žmogus, kuriam tikrai sugebėsime Lietuvoje rasti darbą. „Like“ and „share“ principu „Facebook“ pavyko rasti įmonę Kaune, kuri tam žmogui pasiūlė labai geras sąlygas ir jis, jau atvykęs, žinojo, kad turės kur dirbti ir kur gyventi, nes įmonė žadėjo padėti. Bet kiek tokių yra?
Tada pagalvojau, kad, galbūt, nuo savęs galėčiau pridėti bent kažkokią kruopelytę į tą integracijos procesą, jei daryčiau nieko neįpareigojant, neminant koridorių oficialiose institucijose ar prašant sau paramos, o tik socialinių tinklų įrankiais.
– Jei reikia tokių iniciatyvų, vadinasi, problema iš tiesų labai didelė. Pabėgėlių, iš kitur atvykusių žmonių nelabai reikia toje darbo rinkoje. Ar yra baimė, netolerancija? Eskedar, jūs tai asmeniškai esate pajutusi.
– (E. Maštavičienė) Per 9 metus buvo tik viena rimta situacija. Pažįstu vieną lietuvį, kuris dirba statybose, ten žmonių jiems trūksta, žmonės ateina iš mažų miestelių, jiems duoda kur gyventi. Problema tame, kad mes iš Sirijos neatvežame tik statybininkų, ten yra mokytojų, dėstytojų, gydytojų, vagių, nusikaltėlių – ten yra visokiausių žmonių. Mes turime į žmones žiūrėti kaip į asmenybę, o ne kaip į pabėgėlius. Pabėgėlis nėra tautybė.
– (D. Burkauskas) Dažniausiai matome susiformavusį požiūrį, pabėgėlio stereotipą, kad tai yra kažkoks nuskriaustasis, varganas, ieškantis kažko dėl ekonominių priežasčių, o dar ir pavojingas, teroristas.
Portaluose, laikraščiuose pažiūrėjau antraštes, kaip pristatomos tos problemos: iš Lietuvos bėgę 35 pabėgėliai buvo sučiupti, avantiūra nepavyko, pabėgėliai kelia sąlygas Vokietijai, pabėgėliai okupuoja Italiją ir t.t. Medijose suformuojamas įvaizdis, kad tie pabėgėliai būtent tokie yra, kai, tuo tarpu, yra daugybės skirtingų profesijų pabėgėlių.
Moterys dažnai būna namų šeimininkės, bet įdomu priimti kitą kultūrą ir sudaryti tas sąlygas.
– Kaip lietuviams, kurie yra labiau tolerantiški, nuskamba tokia mintis, kai atvykę žmonės sako, kad geriau mirti nuo bombų Sirijoje, negu likti Lietuvoje?
– (D. Burkauskas) Pabėgėliai iš nežinomybės, keleto metų stovykloje atskrenda į Lietuvą, juos kelias valandas purto, ima antspaudus oro uoste, susodina į autobusiuką, išveža į Ruklą, jie ten sėdi tarp tankų, raketų ir laukia dokumentų, mokosi jiems pirmą kartą girdimą kalbą, šalta, tamsu, lyja.
Jie gauna juokingą sumą, kad išgyventų, visi susigrūdę kaip studentai pirmuose kursuose, o ten yra daugiavaikės šeimos su mažais vaikais, moterys su savo poreikiais. Kaip galime tikėtis, kad jie matys visa tai?
– (E. Maštavičienė) Apibūdino mano atvykimą ir procesą, kurį praėjau. Būdama Rukloje galvoji, kad čia yra Lietuva. Iš tikrųjų taip nėra. Atvažiavus į Vilnių matai, kad žmonės gatvėje į tave nemeta akmens.
Turime dirbti su žmonėmis, ta sąlyga nėra tik pabėgėliams. Visada noriu, kad žmonės pradėtų akcentuoti, kad tai yra visiems. Turime ugdyti vaikus, kurie toleruoja, padeda, gerbia kitus vaikus.
Turime ugdyti visuomenę, kuriai rūpi seni žmonės, jauni, kurie nori nusižudyti. Kai mums rūpi kiekvienas mūsų kaimynas, tada galime kalbėti apie pabėgėlius. Lietuvoje problema nėra pabėgėlių klausimas.
– Ne vienas lietuvis pasakytų, kad savais neturim galimybių pasirūpinti, kodėl turime rūpintis kažkuo, iš kažkur atvykusiu, skirti socialinius būstus, pašalpas, ieškoti jiems darbo.
– (E. Maštavičienė) Aš ir taip pasakyčiau, jei būčiau lietuvė, būčiau gimusi čia, nematyčiau karo ir neturėčiau jokios informacijos. Dėl to reikia šviesti visuomenę, kas vyksta. Kiekvieną dieną matau, kas vyksta Sirijoje, man žiauriai gaila ir gėda, kad tie, kurie gali kažką ten pakeisti, nieko nedaro. – (D. Burkauskas) Pabėgėliai yra puikus lakmuso popierėlis. Kai gyvename Lietuvos visuomenėje, vieni socialiai labiau atskirti, kiti miestuose sėkmingai įsisukę versluose, studijuojam, dirbam, net nematom tų žmonių, mūsų visuomenės pakraščių.
Tai puikus testas mums, kai kažkokia labai socialiai pažeidžiama žmonių grupė yra perkeliama, implantuojama į mūsų visuomenę, kaip su ja elgiamės. Taip pat elgiamės ir su tais žmonėmis, kurie negali savimi pasirūpinti – pensininkais, gūdžioje provincijoje, kurios nepasiekia investicijos, gyvenančiais žmonėmis, rizikos šeimose esančiais vaikais.
Kaip mes elgiamės su pabėgėliais, lygiai taip pat elgiamės su savo žmonėmis.
– Ko labiausiai reikia atvykusiam žmogui, kuris turi profesiją, moka kelias kalbas, gali dirbti labai atsakingą darbą, kuris yra integravęsis į Lietuvos visuomenę?
– (E. Maštavičienė) Man ar kitiems nereikia jokių papildomų dalykų. Kartais ir alga yra ne paskutinis dalykas, kuris tave laiko įmonėje ar šalyje. Žmogus turi jaustis pilnavertis, nesvarbu, koks jo tikėjimas, iš kur kilęs, kokioje erdvėje gyvena.
Pagarba ne tik iš visuomenės, bet ir valdžios, ji turi gerbti tautiečius. Dabar darau tyrimą apie emigraciją iš Lietuvos, yra grupė lietuvių. Iš žmonių gaunu labai įdomius atsakymus: išvažiavo, nes biurokratija neleido gyventi, nes alga per maža, nes oro sąlygos geresnės kitur.
Kiekvienas asmuo turi savo svajonę, kur gyventi, kokiomis sąlygomis. Nesvarbu, ar jis pabėgėlis, ar lietuvis. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas, kad pakeistume situaciją šalyje. Dėl to skandinavams sekasi gerai, jie daug savanoriauja.
– Kokios jums kyla mintys, kai stebite integracijos procesą?
– (E. Maštavičienė) Turim turėti strategiją, kad žmogus pamatytų galimybę Lietuvoje. Galimybės yra, įsidarbinti taip pat. Kai ateini, juk neturi svajonės būti vadovu, žmogui reikia nuo kažko atsispirti. Kodėl mes turim padėti pabėgėliams, kurie čia atvyko integruotis?
Nes nenorime, kad jie vėliau būtų problema, kaip romai ar žmonės su alkoholizmo ar narkotikų problemomis. Nenorime padaryti dar vienos socialinės atskirties, dėl to, jei atveši žmogų, reikia padaryti, kad jis būtų naudingas šaliai.
– (D. Burkauskas) Tai yra žmogus, kuris, galbūt, kažkur gavo išsilavinimą, žinių ir patirties. Žiūrėkime į tai savanaudiškai, jei kitaip nemokame žiūrėti, kaip padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo, jei sakom, kad jie ekonominiai migrantai ir siurbs iš mūsų pinigus.
Pažiūrėkim kaip savanaudiška valstybė, kuriai trūksta tam tikros darbo jėgos, žinių. Važiuokime į Graikiją, Italiją žinodami, kokių sektorių labiausiai trūksta, žiūrėkim, kurie žmonės kalba ne tik savo vietine kalba, bet ir anglų ar kita.
Galbūt galėtų būti įsivardinimas sau, ko mums iš tiesų reikia, kuo rūpintumėmės labai noriai, nes mums to specialisto reikėtų. Gal tada žinotume, kiek mums reikės išnuomoti butų.
– Turbūt ir darbdaviai turėtų rodyti rimtas iniciatyvas.
– (E. Maštavičienė) Viena Lietuvos įmonė įdarbina žmones iš kiekvieno regiono, pavyzdžiui, iš Afrikos regiono – vadovas. Jei matai galimybę, gali pasinaudoti. Verslui tai būtų labai gerai, bet turi turėti tam tikrą išsilavinimą, sugebėjimus.
– (D. Burkauskas) Net ir žinodamas, kad reikia tam tikrų specialistų, tuos tris mėnesius gali išnaudoti jų perorientavimui, paruošimui. Tiesiog trūksta strategijos. Dabar karštligiškai juos priimam, bandom išmokyti lietuvių, tada suprantam, kad per mažai pamokų, reikia padvigubinti, o tada vis tiek neužtenka.
O kas suras darbą, butą? Suradom butą, bet darbo nerandam. Visiška makalynė. Man gaila Ruklos centro darbuotojų, kurie laksto šiek tiek pasimetę ir visus šunis karia ant jų, kad jie nepasirūpino. Bet ponai, kur kažkokia valstybinė strategija tuo klausimu?
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.35 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
