Naujos pirmininkės išrinkimas gerų vėjų kol kas partijai neatnešė – antradienį buvusi Seimo narė Dangutė Mikutienė bei darbą baigianti socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė pranešė, kad palieka partiją.
„Darbiečių“ gretas gali palikti ir dar daugiau narių.
– Kaip šiandien jums atrodo Darbo partijos situacija? – lrytas.lt paklausė V.Mazuronio.
– Laikas parodys. Linkiu jiems sėkmės, o kaip bus, tai viskas Dievo, rinkėjų ir pačių „darbiečių“ rankose. Dar po rinkimų nepraėjo tiek daug laiko, kad reikalai gerėtų ar blogėtų. Vyko suvažiavimas, pirmininko rinkimai. Mano asmenine nuomone, jie buvo ne itin sėkmingi.
– Kur, jūsų nuomone, yra silpnosios naujosios pirmininkės vietos?
– Geriausiai ją apibūdintų Jonas Pinskus, nes juk gyvena kartu ir viską žino. Tikrai nenoriu leistis į detales. Mūsų požiūriai į valdymo ir demokratinius procesus bei bendražmogiškuosius dalykus šiek tiek skiriasi.
Visiems politikams labai svarbu tikslas ir procesas. Vieniems svarbiau viena, kitiems – kita, esu iš tų, kuriems svarbus ir procesas. Jei tai neteikia pasitenkinimo ar jautiesi blogai – tai reikia daryti išvadą. Mano ir dabartinės partijos pirmininkės supratimas apie procesą ir požiūrį skiriasi. Tokiu atveju reikia pasitraukti į šalį ir netrukdyti dirbti.
– Su kokiais iššūkiais susidurs Ž.Pinskuvienė, perėmusi partijos vairą?
– Visų politikų laukiantis iššūkis vienas – įtikinti rinkėjus, kad politikoje labiausiai atstovauja jų interesams ir dirba dėl to. Darbo partija per praėjusį laiką, kalbant apie programines nuostatas, žingsnius ir darbus, padarė nemažai.
Didžiąją dalį mūsų idėjų perėmė „valstiečiai“. Šiuose rinkimuose buvo svarbu skaidrumas ir profesionalumas. Kalbant apie šiuos du blokus, Darbo partijai nepavyko įtikinti rinkėjų. O dėl skaidrumo – koją pakišo tie seniai besitęsiantys teisiniai dalykai, naujai pareikšti įtarimai. Juk mūsų ministrai tikrai nebuvo blogesni už visus kitus, bet jie ir partija nesugebėjo atsilaikyti prieš kuriamą įvaizdį, kad jiems trūksta kompetencijos. Kalbu apie Seimo pirmininkės (Loretos Graužinienės – red.) ir ministrų padarytas kai kurias klaidas.
– Nors po rinkimų sakėte, kad partijai būtina susiimti ir stiprėti, pats į pirmininkus nekandidatavote. Kodėl?
– Man kandidatuoti nelabai derėjo. Politikoje būna ir laimėjimų, ir pralaimėjimų. Kai esi politikoje daug metų, tai vienas ar kitas pralaimėjimas yra neišvengiamas. Kadangi šie rinkimai buvo Darbo partijos pralaimėjimas, prisiėmiau atsakomybę. Jau anksčiau sakiau, kad jei nepasieksime tikslų, aš, kaip pirmininkas, pasitrauksiu. Nors tiesiogiai rinkimuose nedalyvavau, pasitraukiau, manau, kad tai korektiškas politinis žingsnis. Tai nėra pasitraukimas iš politikos, tiesiog atsitraukimas apgalvoti, ką galima padaryti kitaip.
Man pats baisiausias politikas yra tas, kuris ima bijoti dėl savo kėdės ar posto. Jei taip ima darytis, tai jau rimtas ženklas susimąstyti, ar išvis esi savo vietoje. Dirbsiu toliau, juk bus dar pergalių ir pralaimėjimų.
– Koks šiuo metu jūsų statusas partijoje?
– Sustabdžiau narystę, nes man pasirodė, kad tie partijos valdymo ir jos pertvarkymo metodai, kuriuos suvažiavime iš dalies pristatė Ž.Pinskuvienė, skiriasi nuo mano suvokimo.
– Jei partijos pirmininku būtų buvęs išrinktas Vytautas Gapšys, gal nebūtumėte atsisakęs narystės partijoje? – Jis pats atsakė, bet manau, kad jam nereikėjo kandidatuoti. Nepaisant mano požiūrio į tuos naujus kaltinimus, kai net po kelių mėnesių nėra jokios papildomos informacijos, kol vyksta tyrimas, jam pirmininku būti nereikėtų. Visose partijose yra tam tikros vidinės kovos, tad, mano nuomone, turi būti žmonių telkimas, ieškojimas bendro tikslo. Ėjimas pagal principą, kad bet kokios priemonės pateisinamos, man atrodo neteisingas.
– Gal gavote pasiūlymų iš kitų partijų prie jų prisijungti?
– Kai palikau „Tvarką ir teisingumą“, tai padariau ne todėl, kad kur nors išeičiau. Pagal dabartinį šių dviejų partijų vystymąsi panašu, kad jos juda analogiška linkme. Nesiruošiu pereiti į kitas politines partijas, dirbu kaip europarlamentaras ir tai darysiu. Tai nereiškia, kad nebus kitų pasirinkimų, kūrimo ar formų ieškojimų. Tie žingsniai nesusiję su noru kur nors pereiti. Jei atvirai, dauguma politinių partijų turi rimtų vidaus problemų. Žmonės nori naujų idėjų, bet jos kelia tam tikros rizikos, tad geriau jau keistis su rizikos elementais, nei smirdėti ir žinoti, kad kas nors pūva.
– Ar galvojate apie savo politinės partijos kūrimą?
– Dabar negalvoju apie konkrečias formas, bet artėja savivaldos, Europarlamento, prezidento rinkimai, o paskui juk vėl rinkimai į Seimą. Ketveri metai prabėga labai greitai. Norint dalyvauti aktyviame politiniame gyvenime reikės ieškoti būdų ir formų, kad galėčiau dirbti su komanda. Šiandien apie tai dar sunku kalbėti, kaip tai vyks. Gal Darbo partijoje kas nors keisis ir mano nuogąstavimai, kad partiją bandoma pakreipti ne tuo keliu, nepasitvirtins. Juk nesu šventasis.
– Ką atsakytumėte politologams, kurie teigia, kad Darbo partija yra jau nueinanti politinė jėga?
– Tą patį galima sakyti apie socialdemokratus, konservatorius, o ne taip seniai liberalai išvis laikyti išnykusia politine jėga. Su visa pagarba politologams sakau, kad tai priklauso nuo partijų ir žmonių. Jei politikai įtikins, kad atstovauja žmonių interesams, išgyvens, o jei ne – tai išnyks. Tai liečia visas partijas.
Juk partijos, kurios dabar yra tradicinės, prieš šimtą metų buvo pristatomos kaip pasaulio tvarką griaunančios, bet juk tai, kas tiko prieš šimtą metų, netinka šiandien. Keitimasis turi vykti. Niekam negalima atsilikti nuo gyvenimo, o politikams – ypač. Permainos gali būti skausmingos, bet tai yra gerai. Juk sergantis žmogus nepagis gerdamas vien arbatas, kartais prireikia operacijų, taip pat ir visuomeniniame gyvenime.
