– Ar dabartinė politinė padėtis dabar atrodytų kitaip, jei Saulius Skvernelis nebūtų tapęs „valstiečių“ vėliavnešiu ir ši politinė jėga nebūtų tapusi tokiu visuotiniu traukos centru, kurį pasirinko ir daugelis „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ rėmėjų? – paklausėme T.Janeliūno.
– Dauguma rinkėjų, kurie paliko abi šias partijas, iš tiesų emigravo būtent į „valstiečių“ stovyklą. Žinoma, jei pastarieji rinkimų finišo tiesiojoje nebūtų įgiję tokio pagreičio, politinė dėlionė būtų buvusi kitokia.
Tačiau nemanau, kad tiek „tvarkiečių“, tiek „darbiečių“ padėtis būtų buvusi daug geresnė. Galbūt abi jos būtų perlipusios Seimo barjerą.
Bet esmė yra ta, kad abi šios politinės jėgos tiesiog išseko – tiek idėjų, tiek lyderių požiūriu. Jos būtų vis vien netekusios didelės dalies rėmėjų, kuriuos galbūt būtų pasiėmę geriau nei dabar pasirodę socialdemokratai ar tie patys „valstiečiai“.
Galima sakyti, kad natūraliai baigiasi jų abiejų gyvavimo ciklas. Pažadai ir šūkiai, kuriais šios partijos naudojosi per kiekvienus rinkimus, rinkėjų jau nebeveikia. Kiek galima juos kartoti, lyg trečią kartą pasakojamą anekdotą – ypač po to, kai abi yra pabuvusios valdžioje?
Taip pat nebėra naujų lyderių, o senieji, kurie iš esmės ir vežė jas ant savo pečių, irgi išnaudoti.
– Sutinkate su mintimi, kad Darbo partijos žlugimas prasidėjo būtent tuomet, kai nuo jos vairo ir iš politikos apskritai ėmė trauktis Viktoras Uspaskichas?
– Taip, jo asmeninis populiarumas buvo pagrindinis partijos variklis. Ji buvo ir liko pirmiausia V.Uspaskicho asmeninis projektas. Tačiau ir šis politikas ne amžinas, be to, jam pačiam tapo aišku, kad šis jo projektas jau išsisėmė.
– O kodėl galvą vandens paviršiuje išlaikė „tvarkiečiai“? Padėjo tai, kad jų lyderis Rolandas Paksas, nors ir negalėdamas dalyvauti rinkimuose, vis vien išliko rampos šviesoje?
– Gali būti. Tačiau manau, kad pagrindinė priežastis – šios partijos įtaka ir pozicijos kai kuriuose rajonuose, beje, iš kai kurių jų sklido žinios apie šios partijos galimai vykdytą balsų pirkimą.
– Vadinasi, jūs netikite, kad abi šios jėgos gali susigrąžinti buvusius rinkėjus ar rasti naujų, o tai joms padės nauji lyderiai Živilė Pinskuvienė ir Remigijus Žemaitaitis? Manote, kad jos numirs?
– Tai beveik neabejotina žvelgiant pirmiausia į Darbo partiją. Juk pagrindinis ir iš esmės vienintelis motyvas būti joje tiek lyderiams, tiek žemesnio rango partijos nariams visuomet buvo priemonė valdžiai pasiekti ir ta valdžia naudotis.
Dabar ši galimybė išnyko – bent jau nacionaliniu mastu. Tad nieko keista, kad ši partija iškart ir nukrito į rajoninį lygį. Naujoji partijos pirmininkė Širvintų rajono merė, manau, neturi galimybių pakilti į nacionalinį lygį. Be to, Ž.Pinskuvinė vadove tapo todėl, kad kiti iškilesni partijos atstovai greičiausiai apskritai nematė prasmės, nebeturėjo intereso dalyvauti toje kovoje.
Manau, kad partija greitai pradės nykti ir byrėti iš vidaus, jos nariams ieškant prieglobsčio ten, kur yra daugiau galimybių patenkinti savo interesus.
R.Žemaitaitis kol kas irgi nėra bent kiek ryškesnis nacionalinio masto politikas ir vargu ar toks gali tapti. Be to, ir šios partijos Seimo frakcijos galimybės būti ryškiau matoma yra nedidelės.
Manau, jog kritimas ir krikimas yra šios partijos raidos kryptis. Negana to, „tvarkiečių“ veiklą tebetiria teisėsauga, o dalis partijos narių šių tyrimų pabaigos turi laukti su nemažu nerimu.
– Kaip manote, kaip toliau elgsis „darbiečius“ ir „tvarkiečius“ į „valstiečius“ iškeitę rinkėjai? Kas juos pavilios ir kaip tai gali keisti visą Lietuvos politinį žemėlapį?
– Šie rinkėjai yra ideologiškai ir politiškai mažiausiai angažuoti, jiems apskritai nesvarbūs tokie dalykai kaip kairė ar dešinė. Taigi jie dažnai ir sklandžiai migruoja.
Vis dėlto manau, kad dabar jie gali ilgėlesnį laiką likti ištikimi būtent „valstiečiams“, patikėję jų pažadais ir siunčiamais signalais, investavę į šią partiją tiek daug savo pasitikėjimo.
Ypač jei rinkimų laimėtojai sugebės įtikinti, kad vykdo ar bent mėgina vykdyti savo pažadus.
Tačiau į šiuos rinkėjus taikysis ir kitos „antisisteminės“ jėgos – tiek jau egzistuojančios, tiek tos, kurios dar gali būti sukurtos. Tik jos turės pasitelkti dar radikalesnius šūkius.
O vykstant šiai kovai Lietuvos politikoje atsiras daugiau radikalizmo. Beje, tokios tendencijos pastebimos ne tik pas mus.
