Vilniečių akys jau įprato regėti bebokštę Švč.Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią Žvėryne, Sėlių gatvėje. Per karus ir suirutes jie taip ir nebuvo pastatyti.
Tiesa, yra ir dar keli aiškinimai, kodėl šie maldos namai liko nuskriausti. Sakoma, jog bokštai nebuvo pastatyti dėl to, kad jie nebūtų aukštesni už Žvėryno cerkvę. Kiti aiškina, kad projektuotojai bažnyčiai buvo numatę pernelyg puošnius bokštus.
Taip šviesių plytų netinkuota Žvėryno bažnyčia nepateko į Vilniaus architektūros šedevrų sąrašą. Tačiau Žvėryno šviesuoliai sumanė atitaisyti padarytas klaidas.
Juk Žvėryno bažnyčiai ne tik trūksta bokštų – iki galo neįrengtas ir jos vidus. Mat per neramumus tam pritrūko ir laiko, ir lėšų. Be to, nėra klebonijos, o neįrengtuose parapijos namuose sovietmečiu veikė kino teatras „Žvaigždė“.
Nelaukia valstybės pinigų
Vienas sumanymo autorių buvęs meras Vilius Navickas skeptikams atšauna, kad nieko nėra neįmanomo.
Be to, bokštų statybos suburtų Žvėryno bendruomenę.
Tam pritarė ir Vilniaus istorijos žinovas menotyrininkas Saulius Pilinkus. Nors tikslių skaičiavimų, kiek tokie darbai kainuotų, nėra, manoma, kad bokštai bažnyčiai kainuotų kelis šimtus tūkstančių eurų.
S.Pilinkus pabrėžė, kad sumanymo autoriai nesitiki nei valstybės, nei Vilniaus arkivyskupijos kurijos paramos. Jos sulaukti galima nebent iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, juolab kad tokie projektai dažnai sutinkami palankiai.
Dar vienas bažnyčios bokštų statybos iniciatorius fotomenininkas Saulius Paukštys įsitikinęs, kad Žvėryne gyvena daug pasiturinčių žmonių, todėl nereikės dairytis net ir Europos Sąjungos lėšų.
Juolab kad Žvėryno bendruomenė, kaip ir Užupio, dabar labai aktyvi. Neseniai ji padėjo įrengti bažnyčios apšvietimą. Dabar pastatas vakarais nebeskęsta tamsoje.
„Čia kaip kariljonas – galima įrengti arba ne. Tas pat ir bažnyčios bokštai. Vis dėlto būtų gražu, jei Žvėryne varpai skambėtų ne tik iš cerkvės, bet ir iš bažnyčios bokštų“, – svarstė S.Pilinkus.
Mūras tvirtas – išlaikys
V.Navickas pats buvo užlipęs ant bažnyčios stogo, kad įsitikintų, jog mūras tvirtas, bokštus išlaikys.
Ilgą laiką nebaigti statyti bažnyčios bokštai iš viso net nebuvo uždengti. Tai padarė kunigas Vladas Jašukas, 1955 metais perėmęs maldos namų administravimą. Jis taip pat ištinkavo bažnyčios vidų.
„Palyginti su kitais Vilniaus maldos namais, Žvėryno bažnyčia smarkiai nuskriausta.
Žinoma, gal daugelio akys jau priprato ją matyti be bokštų, tačiau jie tikrai praverstų“, – kalbėjo S.Paukštys.
Versija, jog Žvėryno bažnyčios bokštai nebuvo pastatyti dėl to, kad nebūtų aukštesni už cerkvę, jam atrodo įtikinama. Galbūt tai bylojančių dokumentų ir nerasime, bet toks caro valdžios draudimas galėjo būti.
Ieškojo brėžinių archyve
Kunigas Vytautas Rapalis vieną po kito rodė bažnyčios brėžinius, kuriuos rado maldos namų archyve. Galvoti apie bokštų statybą jis pradėjo vos praėjusiais metais tapęs Švč.Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonu.
V.Rapalis pripažino, kad laukia ir žemiškesni darbai.
Pavyzdžiui, reikėtų bažnyčioje šildomųjų grindų. Juk dabar sijos ir lentos ant jų paklotos tiesiai ant žemės.
Reikia keisti ir duris, langus, o apie bažnyčios tinkavimą (tai buvo numatyta) galima tik pasvajoti.
O brėžiniuose bažnyčia – su dailiausiais bokštais, prabangia puošyba. „Jeigu būtų tokie, Šv.Onos bažnyčią pralenktume“, – juokėsi V.Rapalis, vartydamas prieškario brėžinius.
Iš tiesų kai kuriuose sumanymuose galima įžvelgti ir butaforijos. Tad atsirado ir brėžinių, kuriuose bokštai sumažinti. Matyt, maldos namai kai kam pasirodė per puošnūs.
Ar gali būti, kad bažnyčia nebaigta statyti ir puošybos atsisakyta pritrūkus pinigų?
„Visko gali būti, visos versijos turi teisę gyvuoti“, – svarstė kunigas. V.Rapalis prisipažino net nustebęs, kaip rimtai Žvėryno bendruomenės nariai kalba apie bokštų statybą.
Nebuvo lietuviškų pamaldų
Žvėryno bažnyčios statybas buvo nutraukęs karas. 1907-aisiais inžinieriui Vaclovui Michnevičiui parengus projektą, po ketverių metų prasidėjo darbai. Tačiau per Pirmojo pasaulinio karo audras jie nevyko.
1922 metais Žvėryne įkurta parapija, pirmuoju klebonu paskirtas Anicetas Butkevičius.
Po trejų metų vis dar neužbaigtoje bažnyčioje pradėtos aukoti mišios.
S.Pilinkus teigė, kad parapija buvo įvairiatautė, todėl iki 1940-ųjų lietuviškų pamaldų bažnyčioje nebūdavo.
Tuo metu bažnyčios parapijai priklausė Saltoniškėmis vadinama Vilniaus dalis.
Dabar tai – Žvėrynas. 1932-aisiais ji buvo nemaža – turėjo 9652 parapijiečius.
Be to, Žvėryne ir apylinkėse buvo didelės sentikių ir stačiatikių parapijos. Tad katalikams pritrūko pinigų paribio bažnyčios statyboms užbaigti.
Tiesa, 1942-aisiais Žvėryno bažnyčios parapijoje jau buvo 2800 lietuvių.
Jie paprašė lietuviškų pamaldų su lietuviškais giedojimais.
Beje, architektūra Žvėryno bažnyčia panaši į kitus paribio maldos namus – Švč.Mergelės Marijos Taikos Karalienės Naujojoje Vilnioje. Tik jų statybą buvo nutraukęs Antrasis pasaulinis karas.
Liko nebaigtas ir bažnyčios altorius
Kai 1969 metų pabaigoje naujuoju kunigu buvo paskirtas Stasys Lidys, bažnyčia ėmė pastebimai keistis.
Ilgametis parapijos klebonas rūpinosi, kad būtų sudėti vitražai, pagaminti pagal paties dvasininko projektą.
Klebono iniciatyva pastatytas išskirtinis Lietuvoje didysis bažnyčios altorius. Jis yra koplytėlės pavidalo, o jo fone matomi architektūriniai Vilniaus bažnyčių ir bokštų siluetai. Deja, altorius liko nebaigtas, nepastatyta viršutinė dalis.
