Besižegnojantys parlamentarai tikina neturėję žalio supratimo, už ką balsuoja, nors vieningai palaimino įstatymo pataisas, kurios leidžia viešiems asmenims, pasijutusiems įžeistiems dėl kritinio žodžio, tempti žurnalistus į teismą.
Labiausiai girdima opozicija, kuri net įsibrovė į pirmąsias protestuojančiųjų dėl tokios pataisos ir reikalaujančiųjų prezidentės D.Grybauskaitės veto eiles.
Konservatoriai, neapykantą kritiškam žodžiui įsiurbę su pirmosiomis senelio pasakomis, dabar vaizduoja didžiausius žiniasklaidos draugus ir bado pirštu į projektą pateikusią Teisingumo ministeriją. Esą kairieji šitaip keršijo žurnalistams už kritiką prieš rinkimus.
Gal ir tikėtina. Kaip ir tai, kad tiek dešinieji, tiek kairieji ar bent dalis jų urmu pritars prezidentės veto, jeigu toks bus.
Tiesa, šią savaitę D.Grybauskaitė situaciją komentavo gana aptakiai – pareiškė, jog įžvelgia kritikos ir žodžio laisvės suvaržymo požymių, bet tiesiai nepasakė, kad pataisas vertina blogai.
Matyt, šalies vadovė nenorėjo tiesmukai kibti į atlapus pagrindinei valdančiajai jėgai „valstiečiams“, su kuriais dabar išgyvena medaus mėnesį. O tai, kaip elgiasi pastarieji, bene įdomiausia.
Pats „valstiečių“ lyderis R.Karbauskis lyg ir gina pataisas, aiškindamas, kad jos nėra nukreiptos prieš nieką, išskyrus patyčias.
Tai bene mėgstamiausias „valstiečių“ burtažodis, kuriuo jie šiuo metu vadina bet kokią kritiką jų adresu.
Seimo pirmininkas V.Pranckietis, kaip ir daugeliu atvejų, kalba itin painiai – esą su teisininkais aiškinosi situaciją, o požiūris priklauso nuo interpretacijos, kuri gali būti ir vienokia, ir kitokia.
Galima suprasti, jog bent kol kas „valstiečiai“ tebėra atstatę ragus, nors yra tikimybė, kad sulaukę D.Grybauskaitės veto gali atsitraukti.
Kad ir kaip būtų, ši situacija aiškiai parodė pagrindinės valdančiosios jėgos požiūrį į žiniasklaidą, kuri yra ir priešas, ir baubas, besitaikantis kuo labiau pakenkti partijai.
O jei taip, tai „valstiečių“ vedliai, propagandininkai ir juos aptarnaujantys viešųjų ryšių specialistai dieną naktį audžia planus, kaip su tuo baubu kovoti.
Vienas būdų – tiesioginė konfrontacija ir mėginimai spausti naudojant turimą valdžią. Vadinasi, tikėtina, kad po šio mėginimo bus naujų – dar rimtesnių ir aršesnių.
Vienu artimiausių taikinių, pavyzdžiui, gali tapti visuomeninis radijas ir televizija.
Kitas būdas paveikti žiniasklaidą, kuris gali būti naudojamas lygiagrečiai, – vilioti valdiškais pinigais, flirtuoti arba mėginti vedžioti už nosies, klaidinti.
Vis dėlto abejotina, ar šiame antrajame fronte „valstiečiams“ gali gerai sektis, nes paprasta ir aiški kaktomuša daugeliui jų yra kur kas suprantamesnis dalykas.
Nepaisant to, jau ėmė klaidžioti savotiškos sąmokslo teorijos, kurių autoriai įžvelgia, kad „valstiečiai“ esą jau dabar subtiliai ir gudriai žaidžia tame antrajame fronte – neva žiniasklaidai numetamos tyčia sukurtos dirbtinės temos, kad žurnalistai atrajotų būtent jas, bet nesiimtų tikrų problemų arba naujosios valdžios klaidų analizės.
Šitokiomis neva tyčia skalambijamomis temomis vadinamos, pavyzdžiui, pagonims prijaučiančio R.Karbauskio ir kataliko dizainerio J.Statkevičiaus flirtas, susijęs su tautinio kostiumo dovanojimu visiems Lietuvos vaikams, ar „valstiečių“ sukeltos aistros dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo.
Tačiau tai, jei šios iš tiesų daug triukšmo sukėlusios istorijos tėra gudrūs viešųjų ryšių manevrai, būtų pusė bėdos.
Blogiausia, jog panašiau į tai, kad už minėtų užmojų neslypi jokie įmantrūs išskaičiavimai, o tų idėjų autoriai veikia nuoširdžiai įsitikinę savo teisumu.
Pagaliau net jeigu tokios istorijos būtų iš anksto tyčia surežisuotos, ar jos išties pasieks tikslą, dėl kurio esą yra sukurtos?
Nejaugi manoma, kad tautinių dizainerių polka ar viduramžių inkvizitorių primenančios Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės A.Širinskienės išvedžiojimai gali užgožti svarbiausią faktą – kone absoliučią valdžią per Seimo rinkimus laimėjusi „profesionalų partija“ tai valdžiai nebuvo pasiruošusi?
Ne tik neužgožia, bet, priešingai, negrabūs mėginimai tai pridengti šį blaškymąsi dar labiau paryškina.
