Kad būtų aiškiau, kokia tai bedugnė, M.Laurinavičius ją apibūdina klausimu: kas bus, jei žlugs ES ir NATO? Ar Lietuva ruošiasi dramatiškiems įvykiams? Kiek supratau iš rašinio, šis klausimas buvo pateiktas JAV, kur M.Laurinavičius tobulina politines įžvalgas, oficialiai besilankantiems Seimo nariams Ž.Povilioniui ir G.Kirkilui susitikime su tautiečiais.
Regis, M.Laurinavičių sunervino G.Kirkilo gūžčiojimas pečiais. Tada jau man kyla klausimas: o „prie ko“ čia G.Kirkilas ar dar kuris nors Seimo narys? Negi jie ką nors sprendžia?
Yra grėsmė ar jos nėra, ar Lietuva ruošiasi dramatiškiems įvykiams Europoje, ar ne, atsakyti gali tik vienas žmogus – prezidentė D.Grybauskaitė, nes ji atsakinga už mūsų užsienio politiką.
Jeigu prezidentė nemato virš ES ar NATO jokios pakibusios grėsmės šioms organizacijoms subyrėti, kam tada banguoti, nervintis ir ruoštis nežinia kokiems įvykiams? Kita vertus, argi nesiruošiama?
Buvusi Vyriausybė daug kalbėjo apie iš „vienos kaimynės“ kylančią grėsmę, skyrė daugiau pinigų gynybai, rengė mokymus, treniravo šauktinius, pradėta diskusija apie privalomą karinę tarnybą, išleista ne viena knygelė su patarimais, kaip elgtis eiliniam piliečiui priešui užpuolus.
Įstrigo patarimas galimam okupantui blogai dirbti, tinginiauti ir kenkti pasyvumu. Labai nesunkiai įgyvendinama. Pagaliau anksčiau ar vėliau į pagalbą ateis sąjungininkai. Bet kad NATO žlugtų, Lietuvoje šiukštu net galvoti. M.Laurinavičius teisus – jau pati mintis baugi, ką ten svarstyti, kas būtų, jeigu būtų.
Nors atkūrus nepriklausomybę keturiolika metų gyvenome be NATO ir ES, laimėjome Sausio 13-osios mūšį, jei būtų pasisekusi sovietinė restauracija, neišvengiamai būtų kilęs, be jokios specialios programos, totalinis pasipriešinimas.
Bet kuriuo atveju taip atsitiktų, nors NATO kol kas yra tvirčiausias Lietuvos saugumo garantas.
Tačiau ar ilgai šita organizacija, NATO, tvers? Atsakymas banalus. Tol, kol ją palaikys daugiausia mokanti šalis – JAV. Visa kita – politologinės spekuliacijos. Pasaulyje grėsmės šaltinis – ne tik Rusija, yra dar ne vienas, kuris kelia nerimą pirmiausia JAV, o paskui ir Europos Bendrijai, todėl vargu ar artimiausiais dešimtmečiais bus atsisakyta kolektyvinės gynybos sistemos.
Bet vidinės reformos NATO vyks, ir tai supranta eiliniai piliečiai, kurie neskaito slaptų dokumentų. NATO prasmė ir trukmė priklauso nuo kiekvienos jos narės santykio tarp savo nacionalinio ir bendro intereso supratimo. Jei pradės dominuoti tik nacionaliniai interesai, NATO taps beprasmiška.
Grėsmių suvokimas tarp NATO valstybių dabar pradeda skirtis ir dėl to reikia pradėti jaudintis. Baltijos valstybės baido save ir visus aplinkui galima Rusijos invazija, tuo metu Europos pietų valstybės, NATO narės, pavojus mato tik iš Artimųjų Rytų.
Lietuvos žiniasklaida persunkta savų ir įvairių žinomų bei nežinomų apžvalgininkų, buvusių kariškių ekspertų pranešimų apie galimą Rusijos invaziją į Baltijos šalis. Bet ar girdimi pavojaus varpai Vakaruose, sunku pasakyti.
Mano manymu, Lietuvai derėtų panoramiškiau matyti saugumo situaciją ir atidžiau patyrinėti kiekvieno artimo ar tolimo konflikto tarp valstybių priežastis. Ne viskas Rusija prasideda ir baigiasi. Yra Kinija, Indija, Lotynų Amerika ir daug kitų pasaulio žaidėjų gigantiškuose projektuose su daugybe konfliktinių situacijų, apie kurias Lietuvoje mažai kalbama, o gal ir mažai žinoma.
Ką reiškia D.Trumpo žaidimas su Taivanu ir pašūkčiojimai, kad Kinija nenurodys jam, JAV vadovui, kaip elgtis?
Mes nuolat primename apie nenuspėjamą Rusiją, bet kituose pasaulio regionuose galima sulaukti kur kas daugiau netikėtų ir pavojingų sprendimų. Kita vertus, margoje konfliktų istorijoje matyti ir tam tikrų tendencijų, verčiančių kitaip pasižiūrėti į dabartinę pasaulio istoriją.
Ne vieną šimtmetį pasaulinių konfliktų šaltinis buvo Europa, o dabartiniu metu gaisro židiniai persikelia į Aziją. Galimas Rusijos konfliktas su Baltijos valstybėmis, juo labiau viena jų, dabartiniame pasaulio konfliktų sąraše gal nėra pats svarbiausias. Net jei subyrėtų NATO, nors tai kol kas neįmanoma.
Buvęs Estijos prezidentas T.H.Ilvesas neseniai pareiškė, kad jaudintis reikia ne dėl NATO, o dėl problemose skęstančios ES. Žinoma, jis ne pirmas perspėja ir M.Laurinavičius ne pirmas nervinasi, kad į grėsmingus procesus vangiai reaguojama, ypač į Rusijos pastangas paveikti rinkimus ES valstybėse sau naudinga linkme.
Kokiu būdu reaguoti, pasiūlymas galėtų būti toks: jei technologiškai IT sistemoje menka Rusija, kaip Vakarų žiniasklaidoje vis primenama, sugeba paveikti galingas Vakarų valstybes, kas trukdo padaryti atvirkščiai, pavyzdžiui, pasukti sau naudinga linkme rinkimus Rusijoje?
Deja, rinkimuose į Dūmą Rusijos gyventojų meilės provakarietiškiems kandidatams nepastebėta, nors socialiniai tinklai ten irgi egzistuoja. Matyt, problema ne technologijos ir informacinės atakos.
Problemos tūno Vakarų valstybių gyventojų mąstyme, kuris gali pagimdyti dar ne vieną „Nexit“. Būtent į tai ir reikia reaguoti.
