– Kaip vertinate praėjusios savaitės Europos Sąjungos viršūnių susitikimo rezultatus, kai ES ir Ukrainos Asociacijos sutartis buvo papildyta Nyderlandų išlygomis, o bevizio režimo suteikimas Ukrainai vėl atidėtas neapibrėžtam laikui?
– Blogai. Blogiausiai atrodo būtent tas bendras pasyvumas ir pakrikimas. Ne tik pagrindinėse Vakarų sostinėse, bet ir Vilniuje, regis, nieko nebuvo daroma, o tiesiog pasyviai laukiama.
Štai ir rezultatas – esminis susitikimo dokumentas mechaniškai papildytas Olandijos reikalautomis formuluotėmis, kad jis nesuteikia Ukrainai narystės ES garantijų, galimybių į papildomą finansinę ir karinę paramą.
Taigi kai patariamajame referendume vos apie 20 proc. olandų tarė „ne“ ne tiek Ukrainai, kiek savo valdžiai, visa ES tiesiog pakėlė rankas. Tai dar vienas pavojingas nuolaidžiavimo populizmui pavyzdys.
– Bet gal pati Nyderlandų valdžia tik gudravo su savo rinkėjais, ir tos išlygos nieko neišbraukia iš Asociacijos sutarties teksto? Juk Ukrainos narystė ES ar papildoma parama jai – atskiri klausimai. Be to, pratęstos sankcijos Rusijai. Ką manote apie tai?
– Vis viena įžvelgiu aiškų pavojų pamatinei ES nuostatai, kad kiekviena šalis gali tapti Bendrijos nare, jei atitinka kriterijus.
Be to, labai blogai, kad vėl atidėta data dėl bevizio režimo Ukrainai suteikimo.
Kijevas atliko visus 72 veiksmus, bet ES tebetrypčioja – akivaizdu, kad laukiama rinkimų Prancūzijoje ir Olandijoje rezultatų.
– Kitų metų rinkimai Vakarų Europos šalyse kelia nuogąstavimų. Laukiama „Brexit“ ir Donaldo Trumpo pergalės atkartojimų, kitų didžiulių sukrėtimų, galbūt net ES griūties. O už viso to regima Rusijos, kuriai pastaruoju metu suteikiamas išskirtinis vaidmuo, įtaka. Ar pritariate tam?
– Be abejo, Maskva turėjo dėti dideles pastangas, pirmiausia diplomatiniame fronte, kad ir prieš pastarąjį ES viršūnių susitikimą. Juk kiekvienas Ukrainos žingsnis link Europos – Kremliaus pralaimėjimas. Tarkime, bevizis režimas Ukrainai, kokio reikalauja, bet negauna Rusija, – smūgis pastarosios įvaizdžiui.
Bet reikėtų pažvelgti ir plačiau. Šių metų svarbiausi įvykiai Vakarų padangėje – „Brexit“ ir D.Trumpo pergalė JAV, o Rusijos padangėje – karinis safaris Sirijoje, kurį tie patys Vakarai tik bejėgiškai stebėjo.
Neabejotina, kad tokios pat sėkmės Rusija tikisi ir po rinkimų Vakarų Europoje. Maskvos strateginis tikslas – jei ne jai palankių jėgų pergalė, tai bent kuo didesnis chaosas. To ji sieks propagandinėmis, politinėmis priemonėmis, užkulisiniu spaudimu, kariniais grasinimais.
Bet gerai, kad Vakaruose, atrodo, visa tai pradedama vis aiškiau suvokti.
– Tačiau ar Rusijos vaidmuo ir įtaka nėra pernelyg sureikšminami, ypač panikuojant dėl jos neva lemiamos propagandinės įtakos ir kibernetinės visagalybės veikiant Vakarų šalių politiką?
– Panikavimo ar emocijų gal ir per daug. Tačiau negalima nematyti, kad vis aktyvesnė Rusija stengiasi sau palankia linkme pakreipti tiek globalinius geopolitinius procesus, tiek ir atskirų Vakarų šalių vidaus politiką.
Svarbiausia, kad Kremlius, atrodo, jau nebebijo mesti atviro iššūkio net didžiausioms Vakarų galybėms. Todėl nepritariu tiems, kurie sako, kad Rusijos konfrontacija su Vakarais gali imti slūgti.
– Bet juk labai gali būti, kad Sirijoje ir visame regione Maskva dar giliau klimps į karo košę, jos jėgos seks ir gali būti siekiama kokių nors paliaubų su Vakarais. Kita vertus, ar politinės sumaišties Vakaruose priežastys nėra jų pačių vidaus problemos?
– Žinoma, dėl savo politinių problemų pirmiausia kalti patys Vakarai – ten vis didesnę grėsmę keliantys destruktyvūs populistai yra jų pačių produktas. Bet Maskva sumaniai su jais žaidžia, naudoja tą pačią metodiką.
Tiesa ir tai, kad Rusija nėra globali supervalstybė ar pagrindinė pasaulinė jėga pirmiausia ekonominiu požiūriu. Bet reikia pripažinti, kad ji labai vykusiai koncentruoja savo karines, ekonomines, diplomatines, propagandines pastangas tuose taškuose, kurie jai strategiškai svarbūs.
Pavyzdžiui, Maskva dėl naftos gavybos ir kainų sugebėjo susitarti netgi su tokiu senu priešu kaip Saudo Arabija. Tad kas gali atmesti, kad Rusijai nepavyks įgyvendinti savo planų ir Europoje, kur ji, be visa ko, gali disponuoti didžiulėmis sumomis šešėlinių pinigų?
Tiesa, neturiu abejonių, kad ES išliks ir nesubyrės.
Bet kokia ji bus – vieningesnė ir dėl to stipresnė ar susiskaldžiusi, kiekvienai šaliai paskendus savo vidaus problemose?
