To neatsitiko, nes Rusija sureagavo išskirtinai išmintingai. V.Putinas teroro aktą Ankaroje pavadino provokacija, bet Turkijos neapkaltino. Tokiais atvejais žmonės įtemptai stebi viską: kalbėjimo toną, mimiką, gaudo menkiausią užuominą.
Kas domėjosi, nesunkiai galėjo pamatyti, kad žiniasklaida taip pat buvo skubiai „sureguliuota“ – neduota tribūnos nė vienam rėksniui, kurių Rusijoje labai daug. V.Putinas atidėjo išplėstinę spaudos konferenciją ne vien dėl nužudyto ambasadoriaus laidotuvių. Blaiviam vertinimui reikia pauzės, nes menkiausia klaida gali brangiai kainuoti ne tik Rusijai.
Daug pasaulio valstybių pasmerkė teroro aktą, bet ažiotažo nekilo. Stebėtinai santūri laikysena. Tie, kurie išpuolį suplanavo, o tai jau jokių abejonių nekelia, ko gero, tikėjosi visiškai kitokios reakcijos. Išgąsčio ir chaoso.
Manau, kad kruvinas išpuolis Berlyne buvo priderintas prie politinės provokacijos Ankaroje. Kad būtų didesnė panika. Kad kažkuriai valstybei trūktų kantrybė. Ir kaip ta kantrybė gali nesupūliuoti, jeigu po „pasivažinėjimo“ per žmones Nicoje dabar – vėl tas pat? Teroristai tyčia panaudojo tą pačią „priemonę“.
Kokią papildomą žinią siunčia teroristai? Stiprinkite saugumą kiek tik norite, mes vis tiek stipresni. Ir labiau organizuoti.
Europos visuomenę teroristai jau seniai vedžioja už nosies. Daugiau kaip dešimt metų skleidžiama nuomonė, kad teroristai neturi centro, dirba nekoordinuotai, netgi chaotiškai ir vos spėja po kiekvieno išpuolio paskelbti, jog prisiima atsakomybę.
Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Pasaulyje yra didelė grupė žmonių, tarp jų įtakingų ir pinigingų, iš įvairių valstybių, kurie nori trečiojo pasaulinio karo. Teroristai yra jų įrankis. Visi teroro aktai buvo ir tebėra planuojami. Ir ne tik sprogdinimas ar kitoks naikinimas, bet ir simbolika.
Užgrobtais lėktuvais (panaudojant skutimosi peiliukus – išsityčiojimas iš šiuolaikinių technologijų) taranuoti Pasaulio prekybos centrą, kapitalizmo simbolį, reikia ne vien pamišusio agresyvumo, bet ir vaizduotės. Visos teroristų surengtos žudynės Europoje turi kokį nors simbolinį atspalvį.
Paprastas mirtininkas (dažnai – paauglys) pats planų ir prasmių nekuria. Už jį dirba kiti, tie, kurie... Ir jų yra daug. Būtent jie aprūpina ginklais „kovotojus“. Tariama „Islamo valstybė“ neatsirado savaime, ji yra pagaminta. Tų, kurie nori pasaulinio gaisro.
Bet nužudydami diplomatą teroristai apsiriko. Valstybės yra protingesnės nei praėjusio amžiaus pradžioje. Emocijų sprogdinimo mechanizmas nesuveikė. Kol kas nesuveikė.
Mano manymu, kol D.Trumpas stos prie JAV vairo, gali įvykti dar vienas teroristinis bandymas išmušti valstybes iš pusiausvyros. Kodėl? Todėl, kad D.Trumpo pozicija kovojant su terorizmu yra daug kartų aiškesnė ir kietesnė nei B.Obamos.
Po teroristų kalėdinio „pasivažinėjimo“ Berlyne Europoje vėl sukama sena plokštelė apie saugumo stiprinimą, prevenciją ir aktyvesnį keitimąsi informacija, nors po emocingų kalbų realiai mažai kas daroma. Žmonės, girdėdami tuščius valstybių vadovų samprotavimus, susierzinę išjungia radijo imtuvus.
Iš tikrųjų joks saugumo stiprinimas po tokių teroro aktų, kokius Europa jau yra patyrusi, nepadės. Teroristai jau seniai yra perpratę europiečių žinybinius „sugebėjimus“ koordinuoti veiksmus, todėl labai sėkmingai derina išmonę su tiesioginiu akiplėšišku veikimu.
Juk kiek buvo kalbama, kad reikia atidžiai tikrinti pabėgėlius. Ir kokie rezultatai? Nauji antkapiai, gėlės ir tos pačios saugumo stiprinimo plokštelės. Visi supranta, kad tradiciniu keliu jau nebėra kur eiti, problemą reikia spręsti iš esmės.
Priežastis yra Artimuosiuose Rytuose, o kraujas Europoje – pasekmė. Ir vaikams tai aišku. Deja, Europa, paskendusi regioniniuose politiniuose žaidimuose su Rusija, jokių esminių sprendimų kovojant su terorizmu nepajėgia priimti.
Šiuo metu vienintelis politikas, galintis pakeisti situaciją iš esmės, yra D.Trumpas. Reikia jungtinių europinių pajėgų realios kovos teroristų „tėvynėje“, drauge konkrečiai koordinuojant veiksmus su Rusija, ir per pusmetį nušluoti teroristus nuo žemės paviršiaus. Kitos išeities nebėra.
Prieš penkerius metus dar buvo galimybė dirbti politikams ir diplomatams. Deja, dabar beliko karinės priemonės. Šūviai į ambasadorių Ankaroje pademonstravo, kad diplomatinė veikla teroristams yra ne autoritetas ir į ją jiems nusispjauti.
Jeigu iš vakarietiško aljanso pusės lyderystės imsis D.Trumpas, problema anksčiau ar vėliau bus išspręsta. Tačiau kol jis turės galimybę realiai veikti, Europos žvalgybai reikia išplėsti akis ir pastatyti ausis, kad neįvyktų dar viena Ankara. O tam yra visos prielaidos.
O koks šiame „žiedų valdovo“ diskurse Lietuvos vaidmuo? Lietuvai pirmiausia reikia nustoti pasakoti, kad ji mažesnė net už nykštukus ir teroristams visiškai neįdomi.
Kiekviena žvalgyba, kad ir nedidelė, turi savo privalumų, o jos informacija gali turėti didelę reikšmę. Taip jau yra buvę.
Kalbant apie Lietuvą, kol kas gali kilti tik vienas klausimas: ką mano apie realią, ne politologinę, kovą su terorizmu naujai išrinkta valdžia?
