To neatsitiko, nes Rusija sureagavo išskirtinai išmintingai. V.Putinas
teroro aktą Ankaroje pavadino provokacija, bet Turkijos neapkaltino.
Tokiais atvejais žmonės įtemptai stebi viską: kalbėjimo toną, mimiką,
gaudo menkiausią užuominą.
Kas domėjosi, nesunkiai galėjo pamatyti, kad žiniasklaida taip pat buvo
skubiai „sureguliuota“ – neduota tribūnos nė vienam rėksniui, kurių
Rusijoje labai daug. V.Putinas atidėjo išplėstinę spaudos konferenciją
ne vien dėl nužudyto ambasadoriaus laidotuvių. Blaiviam vertinimui
reikia pauzės, nes menkiausia klaida gali brangiai kainuoti ne tik
Rusijai.
Daug pasaulio valstybių pasmerkė teroro aktą, bet ažiotažo nekilo.
Stebėtinai santūri laikysena. Tie, kurie išpuolį suplanavo, o tai jau
jokių abejonių nekelia, ko gero, tikėjosi visiškai kitokios reakcijos.
Išgąsčio ir chaoso.
Manau, kad kruvinas išpuolis Berlyne buvo priderintas prie politinės
provokacijos Ankaroje. Kad būtų didesnė panika. Kad kažkuriai
valstybei trūktų kantrybė. Ir kaip ta kantrybė gali nesupūliuoti, jeigu
po „pasivažinėjimo“ per žmones Nicoje dabar – vėl tas pat? Teroristai
tyčia panaudojo tą pačią „priemonę“.
Kokią papildomą žinią siunčia teroristai? Stiprinkite saugumą kiek tik
norite, mes vis tiek stipresni. Ir labiau organizuoti.
Europos visuomenę teroristai jau seniai vedžioja už nosies. Daugiau
kaip dešimt metų skleidžiama nuomonė, kad teroristai neturi centro,
dirba nekoordinuotai, netgi chaotiškai ir vos spėja po kiekvieno
išpuolio paskelbti, jog prisiima atsakomybę.
Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Pasaulyje yra didelė grupė žmonių, tarp jų
įtakingų ir pinigingų, iš įvairių valstybių, kurie nori trečiojo
pasaulinio karo. Teroristai yra jų įrankis. Visi teroro aktai buvo ir
tebėra planuojami. Ir ne tik sprogdinimas ar kitoks naikinimas, bet ir
simbolika.
Užgrobtais lėktuvais (panaudojant skutimosi peiliukus – išsityčiojimas
iš šiuolaikinių technologijų) taranuoti Pasaulio prekybos centrą,
kapitalizmo simbolį, reikia ne vien pamišusio agresyvumo, bet ir
vaizduotės. Visos teroristų surengtos žudynės Europoje turi kokį nors
simbolinį atspalvį.
Paprastas mirtininkas (dažnai – paauglys) pats planų ir prasmių
nekuria. Už jį dirba kiti, tie, kurie... Ir jų yra daug. Būtent jie
aprūpina ginklais „kovotojus“. Tariama „Islamo valstybė“ neatsirado
savaime, ji yra pagaminta. Tų, kurie nori pasaulinio gaisro.
Bet nužudydami diplomatą teroristai apsiriko. Valstybės yra
protingesnės nei praėjusio amžiaus pradžioje. Emocijų sprogdinimo
mechanizmas nesuveikė. Kol kas nesuveikė.
Mano manymu, kol D.Trumpas stos prie JAV vairo, gali įvykti dar vienas
teroristinis bandymas išmušti valstybes iš pusiausvyros. Kodėl? Todėl,
kad D.Trumpo pozicija kovojant su terorizmu yra daug kartų aiškesnė ir
kietesnė nei B.Obamos.
Po teroristų kalėdinio „pasivažinėjimo“ Berlyne Europoje vėl sukama sena
plokštelė apie saugumo stiprinimą, prevenciją ir aktyvesnį keitimąsi
informacija, nors po emocingų kalbų realiai mažai kas daroma. Žmonės,
girdėdami tuščius valstybių vadovų samprotavimus, susierzinę išjungia
radijo imtuvus.
Iš tikrųjų joks saugumo stiprinimas po tokių teroro aktų, kokius Europa
jau yra patyrusi, nepadės. Teroristai jau seniai yra perpratę
europiečių žinybinius „sugebėjimus“ koordinuoti veiksmus, todėl labai
sėkmingai derina išmonę su tiesioginiu akiplėšišku veikimu.
Juk kiek buvo kalbama, kad reikia atidžiai tikrinti pabėgėlius. Ir
kokie rezultatai? Nauji antkapiai, gėlės ir tos pačios saugumo
stiprinimo plokštelės. Visi supranta, kad tradiciniu keliu jau nebėra
kur eiti, problemą reikia spręsti iš esmės.
Priežastis yra Artimuosiuose Rytuose, o kraujas Europoje – pasekmė. Ir
vaikams tai aišku. Deja, Europa, paskendusi regioniniuose politiniuose
žaidimuose su Rusija, jokių esminių sprendimų kovojant su terorizmu
nepajėgia priimti.
Šiuo metu vienintelis politikas, galintis pakeisti situaciją iš esmės,
yra D.Trumpas. Reikia jungtinių europinių pajėgų realios kovos
teroristų „tėvynėje“, drauge konkrečiai koordinuojant veiksmus su
Rusija, ir per pusmetį nušluoti teroristus nuo žemės paviršiaus. Kitos
išeities nebėra.
Prieš penkerius metus dar buvo galimybė dirbti politikams ir
diplomatams. Deja, dabar beliko karinės priemonės. Šūviai į ambasadorių
Ankaroje pademonstravo, kad diplomatinė veikla teroristams yra ne
autoritetas ir į ją jiems nusispjauti.
Jeigu iš vakarietiško aljanso pusės lyderystės imsis D.Trumpas, problema
anksčiau ar vėliau bus išspręsta. Tačiau kol jis turės galimybę realiai
veikti, Europos žvalgybai reikia išplėsti akis ir pastatyti ausis, kad
neįvyktų dar viena Ankara. O tam yra visos prielaidos.
O koks šiame „žiedų valdovo“ diskurse Lietuvos vaidmuo? Lietuvai
pirmiausia reikia nustoti pasakoti, kad ji mažesnė net už nykštukus ir
teroristams visiškai neįdomi.
Kiekviena žvalgyba, kad ir nedidelė, turi savo privalumų, o jos
informacija gali turėti didelę reikšmę. Taip jau yra buvę.
Kalbant apie Lietuvą, kol kas gali kilti tik vienas klausimas: ką mano
apie realią, ne politologinę, kovą su terorizmu naujai išrinkta valdžia?