Būti savimi, iš širdies dovanoti savo laiką, pažinti tuos, kurie šalia, ir Tą, kurio gimtadienį švenčiame per Kalėdas. Tokių gėrybių kauniečiams linkėjo Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios rektorius Kęstutis Rugevičius.
Jis džiaugėsi kauniečių dosnumu – žmonės vis dažniau dalijasi maistu ir dovanomis su vargšais. Tačiau kartais šios dovanos duodamos iš pertekliaus ir nesuteikia progos vieniems kitų susitikti ir taip praturtėti.
Dvasininkas ragino ne tik per šventes, bet nuolat savo aplinkoje pastebėti vienišuosius bei skirti jiems laiko. Juk laikas, anot kunigo, didžiausias turtas, kurio kartais stinga net pilnose šeimose.
– Kodėl per Kūčias ir Kalėdas žmonės pasijunta vieniši? – „Laikinoji sostinė“ paklausė kunigo K.Rugevičiaus.
– Kūčios ir Kalėdos yra ypatinga šventė. Ji labai jauki ir kviečia visus sėsti prie stalo, būti kartu su kitais. Kartais tai tampa prabanga net tose šeimose, kur gyvena visi šeimos nariai – tėtis, mama, vaikai. Statistika sako, kad vaikui per dieną tenka 7 minutės tėvų dėmesio. Tai nesukuria gilios bendrystės.
Kalėdose ir ypač Kūčiose yra kvietimas pasiruošus išgyventi ypatingą momentą. Šventės – tai dangaus nusileidimas į žemę, stebuklo išgyvenimas, nuostabos pagavimas. Toli esantis Dievas tampa regimas, artimas, kitas Tu, kurį gali pamatyti, paliesti, paglostyti.
Kad priartėtų dangus ir žemė mūsų širdyse, turi priartėti žmonių širdys. Dievas, pasitikėdamas žmonėmis, juos mylėdamas, tapo vienu iš mūsų, kad mes taptume savimi.
Žmonės dažnai nori būti kuo nors kitu, mėgdžioti ką nors, bėga nuo savęs. O Kalėdos kviečia sugrįžti į save, suvokti, kas esu ir kas yra kitas. Mes sukurti ryšiui, bendrystei, net jei jos nepraktikuojame ar nemokame.
Vienišumas, kurį išgyvena daugybė žmonių, būdingas ne tik Lietuvai, bet visai Europai. Statistika rodo, kad labai daug savižudybių vyksta šventiniu metu. Nėra su kuo dalytis ir būti.
Štai kodėl ir Bažnyčios mintis nuo pat pradžios buvo pastebėti šalia esantį, padovanoti ne tik dovaną, bet ir dėmesio, skirti jiems laiko.
Galima ir Kūčias paversti paprasčiausia ruošos diena, bet neužtenka paruošti stalo. Reikia ruošti savo širdis susitikimui, nuostabai – išvysti Dievą tarp mūsų. Vienas kito priėmimas – tai Dievo artumas.
– Ar jums yra tekę per šventes guosti vienišus žmones, sustabdyti ką nors nuo savižudybės, kviesti juos prie Kūčių stalo?
– Bažnyčia stengiasi nuolat pastebėti vienišus apleistus žmones. Kiekvienais metais arkivyskupas eina valgyti Kūčių su vargšais. Stengiamasi ir parapijose prie bažnyčių padaryti šventę vargšams. Žmonės džiaugiasi: „Neturėjau su kuo valgyti Kūčių, o dabar valgau su jumis.“
Kartais žmonės nedrįsta prisipažinti, kad jie neturi su kuo sutikti Kūčias. Ne visi vaikai per šventes grįžta iš užsienio – didelė dalis Lietuvos išsivažinėjo. Taip pat yra daugybė vienišų ligonių. Manau, kaimynystėje tokių žmonių turi kiekvienas.
– Kaip išdrįsti Kūčioms pakviesti vienišą kaimyną?
– Geriausia žmogų aplankyti iš anksto, nepakviesti prieš penkias minutes ar valandą. Žmogus iš netikėtumo gali pasakyti „ne“.
Ryšį reikia megzti anksčiau. Juk Kalėdos ar Kūčios gali būti kiekvieną dieną.
– Kaip tokie susitikimai pakeičia gyvenimus?
– Kiekvienas susitikimas užmezga ryšį – ima augti santykis, kai tampi pažįstamas, gali kreiptis vardu, pasisveikinti, drąsiau paprašyti. Kai priimi žmogų, praturtėji, nes kiekvienas esame dovana.
– Ar kauniečiai dosnūs žmonės, ar noriai kviečiasi kitus prie savo stalo?
– Žmonės palieka maisto „Maisto bankui“, stengiasi maisto paketus išnešioti nepasiturinčioms šeimoms. Yra iniciatyvų ir mokyklose, kai vaikai padrąsina tėvus: „Man reikia 2 ar 3 kilogramų maisto.“ Taip į akciją įsitraukia ir tėvai. Vaikai į bažnyčią suneša dovanas, kad šeimos turėtų gausesnes šventes.
Kiekviena kavinė, kuri neišvaro žmonių, atėjusių sušilti, jau yra vilties ženklas. Kad ir labai nedidelis darbas gali būti pradžia.
Galime apkaltinti skurstančius žmones, kad jie patys kalti. Bet galime ne skaudinti, o suteikti viltį ir padrąsinimą. Jis vis tiek yra žmogus, kuris svajoja, turi šaknis.
Tarkime, ir pabėgėliai. Galime juos įtarinėti, tačiau tai nieko nepakeis. Mes visi galime atsidurti panašioje padėtyje.
– Ką dovanoti sunkiausia?
– Visada lengva dovanoti iš pertekliaus. Turbūt sunkiausia dovanoti savo laiką.
– Kodėl taip sunku dovanoti laiką?
– Galbūt dėl egoizmo ar širdies kietumo. Taip nutinka, kai esame susitelkę į save: man reikia, man skauda, man negerai. Galiu nuolat dejuoti, būti nepatenkintas, burbėti. Jei nenukreipsiu savo žvilgsnio į kitą, taip ir suksiuosi savo sultyse ir visko bus mažai.
Meilė keičia mūsų širdis. Ji mus drąsina. Kai vaikas gauna pakankamai dėmesio ir meilės iš šeimos, jis gali tuo dalytis su kitais.
Kiekvienas žmogus ilgisi įvertinimo, meilės, dėmesio, pripažinimo.
– Kokiais būdais ragintumėte dovanoti savo laiką?
– Bet koks nesavanaudiškas veiksmas gali būti proga dovanoti laiką. Jei tik norime būti pastabūs, tokių progų kasdienybėje gali būti labai daug.
Galime skubėdami užlįsti be eilės ar nustumti kitą. Bet jei turime nuostatą – šiandien būsiu atidesnis ir jautresnis, turėsime daug galimybių.
Taip pat galiu apsispręsti būti sąžiningas. Nesvarbu, kad kiti juoksis iš manęs, bet bus sumažinta blogio.
Jei sieksiu teisingumo ar orumo, nesvarbu, kad to niekas nepastebės, bet kiekviena gėrio sėkla anksčiau ar vėliau duoda vaisių. Sėjėjas beria grūdus visur – net neprotingai.
Gerumo sėkla ima ir sudygsta geroje dirvoje. Derlius būna šimteriopas.
