Išties Seimo rinkimus galima laikyti svarbiausiu metų įvykiu šalyje, tačiau pirmiausia ne dėl to, jog jie, pavyzdžiui, kaip sako prezidentė, smarkiai atnaujino valstybės politinį veidą.
Ar tas atsinaujinimas tikrai vertybė pati savaime, dar parodys laikas. Kol kas yra požymių, kad prie valdžios vairo stoję žali naujokai ir profesionalais tituluojami technokratai gali klupinėti ar tiesiog trypčioti vietoje, užuot vertę žadėtus kalnus.
Bet jie greičiausiai bus visą kadenciją. Bent kol kas sunku įsivaizduoti, kas galėtų išklibinti tokią triuškinančią daugumą, kokią žaliesiems „valstiečiams“ suteikė rinkėjai.
Viena vertus, tai lyg ir nieko nauja. Didelė dalis piliečių prieš kiekvienus rinkimus vis dairosi „ko nors naujo“, niršta prieš „sistemą“ ir tą „sistemą“ esą įkūnijančias vadinamąsias tradicines partijas, todėl balsuoja pirmiausia protestuodami.
Daugelis šiemet už „valstiečius“ balsavusių piliečių, matyt, vadovavosi būtent šiais Lietuvoje jau seniai įprastais motyvais ir emocijomis.
Tačiau būtent „valstiečių“ pergalės, kuri buvo tiesiog triuškinanti, mastas yra šis tas naujo. Tai leidžia spėti, kad visuomenėje buvo subrendę ir įsisiūbavę procesai, kur kas gilesni už tuos, kurie kas ketverius metus išjudindavo tradicinį vadinamąjį protesto elektoratą.
„Valstiečiams“ tiesiog pasisekė atsidurti laiku ir vietoje – pirmiausia dėl to, kad partijos vėliavnešiu, laukiamų pokyčių veidu ir simboliu tapo su kitomis politinėmis jėgomis nesusiderėjęs S.Skvernelis.
Tad visi tie šimtai tūkstančių, balsavusių už rinkimų laimėtojus, savo balsus atidavė už esą tvirtą ir su senąja politine partijų sistema, net politika apskritai nesusijusį vadą, lygiai tokios pat prigimties „nepartinę partiją“, taip pat prieš visas kitas jau nusibodusias ir įsipykusias politines jėgas.
Negana to, galima sakyti, kad visi tie žmonės balsavo prieš įprastą valstybės demokratinę sistemą, – viena vertus, laikydami ją veidmainiška, nedemokratiška, kita vertus, trokšdami stipraus ir griežto vedlio.
Nieko keista, kad „valstiečiai“, kurie prieš rinkimus mojavo ir įvairių antiliberalių, autoritarinių, vadinamųjų tradicinių vertybių (tiek krikščioniškų, tiek baltiškų-pagoniškų) vėliava, puikiai pataikė į šią gaidą.
Būtent tai ne tik leidžia, bet ir skatina į šiuos Seimo rinkimus žvelgti ir tarptautiniame kontekste.
Tikriausiai niekas nesiginčys, kad svarbiausi tarptautinės politikos įvykiai šiemet – Didžiosios Britanijos rinkėjų sprendimas referendume palikti Europos Sąjungą ir milijardieriaus D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose.
Žinoma, lietuvių rinkėjai, nulėmę „valstiečių“ pergalę, ar patys „valstiečiai“ tik iš dalies panašūs į savo giminaičius britus ir amerikiečius. Mūsiškiai labiau panašėja į tuos, kurie, pavyzdžiui, protestuoja prieš įprastą demokratiją, liberalias vertybes Lenkijoje, Vengrijoje ar kitose buvusiose komunistinėse regiono šalyse.
Tuo metu įvairūs ekspertai tebeieško to pagrindinio bendro vardiklio, kuris jungia „Brexit“ nulėmusius ir D.Trumpą išrinkusius žmones šiapus ir anapus Atlanto, taip pat ieško termino, kuriuo galima pavadinti šį naująjį masių sukilimą.
O termino ir juo įvardyto reiškinio analizės išties labai reikia jau dabar, o dar labiau reikės kitąmet. Juk panašūs procesai, akivaizdu, laukia ir per Prancūzijos prezidento, Nyderlandų ir Vokietijos parlamentų rinkimus. Galbūt tai užkliudys ir Italiją.
Šiose ir kitose svarbiausiose ES šalyse taip pat kyla to paties masinio protesto, nuo ES atplėšusio Jungtinę Karalystę ir išsviedusio į JAV valdžią oligarchą, banga, dažnai įgyjanti radikalaus dešiniojo antieuropietiškumo ir ksenofobijos pavidalą.
Sukilusių masių priekyje – žemesnieji ir labiausiai nuo įvairių ekonominių problemų, socialinės atskirties nukentėję visuomenės sluoksniai. Jie vadovaujasi paprasčiausiais instinktais ir baimėmis, kuriomis visuomet pasinaudodavo įvairūs radikalai.
Dar didesnė problema, kad čia – ir didelė dalis vidurinės klasės, ir socialinių, ekonominių bei politinių viršūnėlių atstovų, kuriems nepasitenkinimo visais ir viskuo motyvai bent jau neturėtų būti pirmoje vietoje.
Vienas pagrindinių šio proceso katalizatorių, ko gero, yra nuo Antrojo pasaulinio karo laikų neregėta pabėgėlių krizė ir dabartinio Europos politinio elito nesugebėjimas su tuo tvarkytis.
Kitas, galbūt net svarbesnis tokių rinkėjų motyvas – nepasitenkinimas įprastine demokratija, kuriai esą atstovauja ne tik nacionalinis politinis elitas, bet ir ES. Tad kyla noras tą demokratiją su nuobodžiomis procedūromis ir biurokratija nupūsti keliais paprastais šūkiais.
Būtent tai, kad daugelis įvairaus amžiaus ir socialinių grupių rinkėjų Vakaruose ima nebetikėti demokratija, jos bazinėmis vertybėmis, principais ir suka į agresyvaus radikalizmo kelią, yra bene pagrindinė dabartinė tendencija.
Aišku, dėl to kaltas ir vadinamasis tradicinis politinis elitas, ir nacionalinės bei tarptautinės institucijos, kurios iki šiol nežino, kaip atsakyti į šiuos iššūkius. Vargu ar kitąmet sužinos ir atsakys.
Vadinasi, atsiras ir naujų iššūkių tarptautiniam saugumui. Jų daugėjo ir be minėtų išcentrinių procesų Vakarų demokratijose.
Juk kuo daugiau sumaišties čia, tuo naudingiau demokratijos priešams – diktatūroms ir pasauliniam terorizmui.
Apžvalgininkas
