Nors įstatymai numato, kad vadinamosios šmeižto bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, kai įžeistas pasijutęs asmuo turi pats rinkti įrodymus, I.Mikelionis pasinaudojo Baudžiamajame kodekse numatyta išimtimi.
Susireikšminęs prokuroras greičiausiai nusprendė, kad jo kritika daug svarbesnė už galimą prezidentės ar premjero šmeižtą.
Jis kreipėsi į savo kolegas Generalinėje prokuratūroje, kad šie jo asmens kritikavimą pripažintų išskirtinės visuomeninės reikšmės įvykiu ir prieš žurnalistus pradėtų ikiteisminius tyrimus.
Užsiundė kriminalistus
I.Mikelionio prašymai kaipmat buvo patenkinti, o kad Vilniuje dirbantys žurnalistai patirtų kuo daugiau nepatogumų, šmeižto bylas tirti pavesta ne sostinės, o Panevėžio ir Kauno kriminalistams.
Maža to, menamas I.Mikelionio šmeižtas, kuris net pagal vis dar galiojantį Baudžiamąjį kodeksą įvardijamas kaip nesunkus nusikaltimas, tapo ypač pavojingas valstybei.
Asmenines I.Mikelionio nuoskaudas pavesta tirti Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos kriminalistams – jie iš žurnalistų, lyg tikrų recidyvistų, prievarta bandė paimti kraujo, kad ištirtų DNR pavyzdžius, pirštų atspaudus, ketino statyti prie sienos ir fotografuoti bei filmuoti.
„Užuot knaisiojęsi po vaikiškai įsižeidusio I.Mikelionio asmenines problemas, galėtume tirti daug svarbesnius nusikaltimus. Tačiau taip nurodė prokurorai, todėl privalome jų klausyti“, – kalbėjo kriminalistai.
Kerštas dėl prarasto posto
I.Mikelionio veiklą „Lietuvos rytas“ prisiminė, kai šis prokuroras nurodė demonstratyviai sulaikyti „Lietuvos ryto“ grupės vadovą Gedvydą Vainauską.
Kai kam tai atrodė kaip bandymas įsiteikti prezidentei, kuri dažnai patekdavo į „Lietuvos ryto“ taikiklį, jos 60-mečio išvakarėse ir taip pamėginti išsaugoti postą – po poros mėnesių laukė naujas konkursas.
Tačiau atskleidus šio veikėjo darbo metodus, norą įtikti valdžiai ir įtakingoms verslo grupuotėms I.Mikelionis prarado įtakingą postą. Tuomet jis prisiminė savo jaunystę tardytojo kėdėje ir ėmė keršyti žurnalistams.
Norėjo uždrausti rašyti
1994 metais, dirbdamas vyresniuoju tardytoju, I.Mikelionis iškėlė baudžiamąją bylą apie mafiją rašiusiam „Lietuvos ryto“ korespondentui Arvydui Lekavičiui.
Nors šis žurnalistas didelę dalį informacijos gaudavo iš savo šaltinių šešėliniame pasaulyje, I.Mikelionis užsimojo uždrausti rašyti arba pasiekti, kad publikacijos būtų derinamos su prokurorais.
Po vienos publikacijų, kurioje, be kita ko, buvo kritikuojami pareigūnai, dėl kurių neprofesionalumo ar kokių nors kitokių sumetimų paspruko žmogžudyste kaltinamas vienas tuomet siautusios „Vilniaus brigados“ vadeiva, I.Mikelionis straipsnio autoriui iškėlė baužiamąją bylą.
Korespondentas pirmąsyk Lietuvos žurnalistikos istorijoje buvo apkaltintas, kad neva paviešino parengtinio tardymo duomenis.
Maža to, kai į apklausą iškviestas žurnalistas atsisakė atskleisti savo informacijos šaltinį, I.Mikelionis ėmė grasinti, kad iškels dar vieną bylą – dėl žmogžudystės aplinkybių slėpimo.
Prokurorui buvo gėda
Tuomet šie skandalingi pradedančio tardytojo veiksmai papiktino ir išjudino visuomenę. Žymūs visuomenės veikėjai I.Mikelionio veiksmus įvardijo kaip bandymą užgniaužti laisvą spaudą.
Griežtai apie I.Mikelionio sprendimą pasisakė net buvęs prokuroras, tuometis Seimo pirmininko pavaduotojas Egidijus Bičkauskas ir tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas – jis nurodė nedelsiant nutraukti žurnalistui iškeltą bylą.
„Man gėda dėl tokių I.Mikelionio veiksmų, manau, kad jis tokiu būdu sutepė visos prokuratūros mundurą“, – tuomet straipsnio autoriaus atsiprašinėjo vienas Generalinės prokuratūros vadovų.
Gavęs antausį už bandymą užgniaužti žiniasklaidą I.Mikelionis kurį laiką tyliai sėdėjo Vilniaus rajono prokuratūroje.
Tačiau skandalui aprimus 1998 metais jis pakilo karjeros laiptais – tapo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovu, o paskui – ir vyriausiojo prokuroro pavaduotoju.
Vengė mokėti mokesčius?
I.Mikelioniui šiame poste pradirbus kelerius metus pasklido kalbų apie galimai nesąžiningai sukrautus prokuroro turtus, kurios rėžė ausį ne vienam doram prokurorui.
Paaiškėjo, kad I.Mikelionis, net neinformavęs Mokesčių inspekcijos apie savo individualią veiklą, neturėdamas jokių leidimų ir nemokėdamas mokesčių, ramiai sau vertėsi komercine veikla – pirko sklypus, statė namus.
Nors ne vienas verslininkas dėl tokios veiklos buvo atsidūręs teisiamųjų suole, aukštojo prokuroro niekas nedrįso tikrinti.
Niekas prokuroro nepatikrino ir kai jis 26 metų verslininkei Eglei Čyvei pardavė dalį pastatyto kone 400 kvadratinių metrų namo.
Kalbama, kad tuomet prokuroras galėjo pasinaudoti mokesčių grobstytojų dažnai naudojamu būdu, kaip nemokėti mokesčių valstybei, kai pastatytas ar nupirktas būstas neišlaikomas daugiau kaip trejus metus.
Sukčiai tokiais atvejais įformina preliminarią pirkimo ir pardavimo sutartį, pagal kurią buvo sumokami beveik visi pinigai, o jau suėjus reikalingam terminui sudaromas oficialus pirkimo ir pardavimo sandoris.
Manoma, kad būtent taip ir pasielgė prokuroras, kad išvengtų mokesčių.
Įtarimų patikrinti nepanoro
Nors Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) tokius sandorius įvardija kaip mokesčių slėpimą, tuomet niekas nedrįso patikrinti įtakingo prokuroro.
Net po to, kai „Lietuvos rytas“ atskleidė galimą I.Mikelionio mokesčių slėpimo schemą, VMI vadovai pareiškė, kad mokestinio patikrinimo neatliks ir nebandys išieškoti pinigų, nes jau suėjęs senaties terminas.
VMI atstovai teigė, kad patikrinti, ar I.Mikelionis iš tiesų slėpė mokesčius, būtų galima tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.
Bet išsklaidyti arba patvirtinti I.Mikelioniui mestus įtarimus generalinis prokuroras nepanoro.
Į redakcijos prašymą, kad dėl publikacijose atskleistų faktų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, prokuratūros vadovas atsakė, kad nėra pagrindo atlikti tarnybinį patikrinimą.
Leido sekti politiką
Nors dėl galimai neteisėtos komercinės veiklos ir mokesčių slėpimo I.Mikelioniui tuomet pavyko išsilaikyti poste, buvo dar vienas įvykis, kuris vos nesužlugdė jo karjeros.
Prokuroras sugebėjo meistriškai išvinguriuoti iš sudėtingos situacijos, nors po to ne vienas teisėsaugininkas patyliukais kalbėjo manantis, kad I.Mikelionis dėl to prarado ir garbę, ir sąžinę.
Įvykiai, galėję sugriauti I.Mikelionio karjerą, prasidėjo 2007 metais. Tuomet jis, gavęs operatyvinės informacijos, kad vienas Šalčininkų savivaldybės tarybos narys verčiasi kontrabanda, pasirašė teikimą sekti šį politiką.
Pats muša, pats rėkia
Bet politikas atsitiktinai sužinojo, kad slapta klausomasi jo pokalbių, ir kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto jo sekimo.
Pradėję nagrinėti pareiškimą prokurorai nustėro – teikimą dėl slapto Šalčininkų politiko sekimo pasirašė pats jų viršininkas – tad, ko gero, reikėjo arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, arba pradėti tarnybinį patikrinimą I.Mikelionio atžvilgiu, o galbūt net jam pačiam pareikšti įtarimus dėl piktnaudžiavimo tarnyba.
Tačiau pasirinktas kitas kelias – visą kaltę suversti operatyvinį tyrimą atlikusiam pareigūnui.
O pats I.Mikelionis tuomet pasiguodė, kad operatyvininkas neva jį suklaidino. Kad ši sekimo istorija atrodytų pikantiškiau, buvo sukurta versija, jog operatyvininkas slapta sekė ne kontrabandininką, o savo konkurentą – draugės meilužį.
Apie save nesigyrė
Operatyvininkui buvo iškelta baudžiamoji byla ir jai dar nepasibaigus I.Mikelionis su pasimėgavimu ją komentavo žiniasklaidai.
„Mano praktikoje tai pirmoji tokia byla, kai neteisėtai panaudojama slaptai surinkta informacija“, – tuomet „Lietuvos rytui“ sakė I.Mikelionis, bet pamiršo paminėti, kad pats ir pasirašė teikimą slapta rinkti tą informaciją.
Po kiek laiko operatyvininkas už neteisėtą informacijos rinkimą buvo nuteistas, o I.Mikelionis, nors ir praradęs kolegų pagarbą, išlipo sausas iš vandens.
Bijojo net brolio draugo
Nors I.Mikelionis kolegas be skrupulų atiduodavo į teisėsaugos mėsmalę, dėl savo artimųjų elgėsi visai kitaip.
Buvę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai prisimena, kokie manevrai ir spaudimas buvo daromi siekiant nuo baudžiamosios atsakomybės išsukti milijoninių sumų pasisavinimu įtariamą I.Mikelionio brolį Rimvydą.
Iš pradžių tiriant šią PVM grobstytojų gaujos bylą I.Mikelionio brolis nefigūravo.
Buvo tik žinoma, kad vienais grupuotės lyderiais įvardijami buvęs policininkas ir kontrabandininkas Ričardas Jakumas bei Tomas Demenius yra geri I.Mikelionio brolio draugai.
Vos paklibinti jie ėmė grasinti ir atleidinėti pareigūnus, tuomet bylą tyręs FNTT Vilniaus apygardos skyriaus tyrėjas Vladas Žemblauskas apie grasinimus pranešė savo vadovybei.
Jis guodėsi, kad vien už tai, kad užkabino I.Mikelionio brolio draugus, praras darbą.
Vos nesupainiojo adreso
Ilgą laiką aferos sumanytojai apie I.Mikelionio brolį nieko nekalbėjo. Tačiau tyrėjams pavyko suskaldyti kelis įtariamuosius.
Taip ėmė aiškėti, kad tikrasis aferos sumanytojas gali būti I.Mikelionio brolis.
Patyliukais, slapta nuo I.Mikelionio, FNTT tyrėjams pavyko gauti sankciją atlikti kratą R.Mikelionio namuose.
Bet atvykę į vietą tyrėjai persigando – paaiškėjo, kad tame pačiame name gyvena ir įtariamojo brolis prokuroras. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai – namas buvo padalytas į dvi dalis ir jiems suteikti skirtingi adresai.
Prokurorų paveikti nepavyko
Nors tyrėjams ir buvo daromas didžiulis spaudimas, I.Mikelionio brolio kaltės įrodymų vis daugėjo.
Situacija nepasikeitė net tada, kai 2010 metais FNTT vadovu tapo geras I.Mikelionio draugas Vitalijus Gailius.
Nors jis ir galėjo kontroliuoti sau pavaldžius tyrėjus, nieko negalėjo padaryti, nes bylą kuravę ir principingumu garsėję prokurorai Mindaugas Ražanskas ir Vytautas Kukaitis nekreipė dėmesio, kad įtariamojo brolis – prokuratūros vadovas.
M.Ražanskas net asmeniškai apklausė du darbų vykdytojus, kurie pripažino savo kaltę ir kaip aferos organizatorių nurodė I.Mikelionio brolį.
Byla – pas draugus
Tuomet griebtasi kitos taktikos – kalbama, jog V.Gailius nurodė, kad bylą iš FNTT Vilniaus apygardos valdybos perimtų Specialių užduočių skyrius.
Manoma, kad perkėlimo tikslas – pakeisti neįtikusius prokurorus, nes Specialių užduočių skyriaus tiriamas bylas kuruodavo ne Vilniaus apylinkės, bet Generalinės prokuratūros prokurorai.
Bylą kuruoti patikėta gero I.Mikelionio draugo Simono Slapšinsko vadovaujamo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui.
Taip prasidėjo bylos vilkinimas. Kalbama, kad po „Snoro“ skandalo iš posto besitraukiantis V.Gailius dar spėjo pasiekti, kad bylos tyrimas iš FNTT būtų perduotas Policijos departamentui, kur jis buvo galutinai numarintas.
Likimo ironija – jau po bylos numarinimo geriausiu metų prokuroru pripažintas V.Kukaitis, kuris daug prisidėjo, kad R.Mikelioniui būtų pareikšti įtarimai, laimėjo konkursą užimti prokuroro vietą I.Mikelionio vadovaujamame Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente.
Tačiau dėl savaime suprantamų priežasčių šio posto jis negavo. Vargu ar kerštingasis I.Mikelionis galėjo jam atleisti.
Kokia karjeros paslaptis?
Daug teisėsaugininkų spėlioja, kaip į įvairias nešvarias istorijas įsipainiojęs prokuroras galėjo padaryti tokią stulbinamą karjerą, kai net sąžiningiausi ir uoliausi užsisėdi apylinkių prokuratūrose.
Ir ne vienas jų mano, kad taip aukštai kilti šis veikėjas galėjo uoliai vykdydamas užsakymus – tiek politinius, tiek verslo grupuočių.
„Manau, ponas Mikelionis yra viena pagrindinių figūrų prokuratūros mafinėje sistemoje.
Manau, kad tai labai patikimas žmogus, labai gerai susitvarko su jam iškeltomis užduotimis, todėl yra toje sistemoje ir eina labai atsakingas pareigas“, – prieš metus kalbėjo buvęs Seimo narys Audrius Nakas, bene vienintelis politikas, išdrįsęs viešai pareikšti savo nuomonę.
Užsakovų įvardyti nespėjo
Vienas svarbiausių užsakymų, kurių vykdymu įtariamas I.Mikelionis, – dar 2008 metais be pagrindo trims Ūkio ministerijos valdininkams, kurie buvo apkaltinti „Achemos“ protegavimu, iškelta baudžiamoji byla.
Dėl šios iš piršto laužtos bylos Lietuva patyrė milžiniškų nuostolių, nes keleriems metams buvo sustabdyta Suskystintųjų dujų terminalo statyba.
Kad ši byla yra užsakymas, viešai buvo prabilęs ir „Achemos“ prezidentas Bronislovas Lubys.
Jis teigė žinantis užsakovų bei vykdytojų pavardes. Bet jų įvardyti taip ir nespėjo – netrukus po savo pareiškimo mirė.
Asmeniškai tardė įtariamąją
Nors formaliai bylos tyrimui vadovavo tuometis I.Mikelionio pavaldinys Vilniaus apygardos prokuratūroje Giedrius Tarasevičius, liudininkų teigimu, bene aktyviausiai dėl šio ikiteisminio tyrimo rūpinosi pats I.Mikelionis.
Šioje byloje išteisinta buvusi Ūkio ministerijos Teisės departamento vadovė Neringa Pažūsienė „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad I.Mikelionis ją nuolat kviesdavosi į prokuratūrą ir siūlydavo duoti parodymus prieš B.Lubį ir buvusį premjerą Gediminą Kirkilą.
Sužlugdė valstybinį projektą
Toks prokuroro aktyvumas valdininkei atrodė labai keistas, juolab kad dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą buvo gauta informacijos, jog Suskystintųjų dujų terminalo projektą visais būdais bandys žlugdyti Rusijos dujų koncernas „Gazprom“.
Kad pareigūnų rankomis gali būti žlugdomas svarbus Lietuvai projektas, N.Pažūsienė papasakojo Valstybės saugumo departamento pareigūnui. Tačiau jis į tai nekreipė jokio dėmesio.
N.Pažūsienės nuogąstavimai pasitvirtino – Aukščiausiasis teismas ne tik visiškai išteisino ją ir kitą buvusį ministerijos valdininką, bet ir savo nutartyje padarė prielaidą, jog ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai sužlugdė valstybės tikslą – greitai ir pigiai pastatyti terminalą.
Terminalas buvo pastatytas tik visai neseniai ir kainavo kelis kartus brangiau.
Pagerėjo finansinė situacija
Ikiteisminio tyrimo prieš Ūkio ministerijos valdininkus pradžioje I.Mikelionis iš SEB banko ir kelių fizinių asmenų buvo pasiskolinęs apie 700 tūkstančių litų.
Tačiau jau 2010 metų pradžioje, kai tapo galutinai aišku, kad artimiausiu metu terminalas nebus pastatytas, prokuroro finansinė situacija gerokai pasitaisė – jis ne tik grąžino dvi dideles apie 400 tūkst. litų paskolas, bet ir į asmeninę banko sąskaitą įnešė dar beveik 100 tūkst. litų indėlį.
Prisiminė po trejų metų
Kad I.Mikelionis galėjo vykdyti užsakymus, patyrė ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Prieš dvejus metus į jo namus atvykę Druskininkų policijos pareigūnai pareiškė, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir pareikalavo pateikti medžioklinį šautuvą.
Paaiškėjo, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl dar 2011 metais Joniškio rajone neteisėtai nušauto tauriojo elnio patino.
Tuo metu netoli tos vietos su kitais medžiotojais medžiojo ir R.Malinauskas.
Tą įvykį tuomet tyrę aplinkos apsaugos specialistai nustatė, kad Druskininkų mero šautuvas šaudo visai kitais šoviniais, negu buvo nušautas elnias.
Nors po medžioklės praėjus trejiems metams reikalavimas vėl pateikti šautuvą atrodė nesuvokiamas, R.Malinauskas pareigūnų reikalavimus įvykdė ir jiems perdavė legaliai laikomą ginklą.
Tyrimą liepė atnaujinti
Vis dėlto politikas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo parašė skundą Šiaulių apygardos prokuratūrai. Tuometis šios prokuratūros vadovas Aivaras Povilaitis įžvelgė, kad pradėtas tyrimas – absurdiškas, ir nurodė jį nutraukti.
Atsiėmęs šautuvą R.Malinauskas nuvyko į porą medžioklių, tačiau jį pasiekė nauja žinia – ikiteisminio tyrimo dėl neteisėto ginklo laikymo ėmėsi Panevėžio apygardos prokuratūra, ir R.Malinauskui vėl teko perduoti ginklą pareigūnams.
Tuomet ir paaiškėjo, kad Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikino I.Mikelionis ir atnaujintą tyrimą atlikti įpareigojo Panevėžio prokurorus.
Užsakė konkurentas?
Nors vėliau ši protu nesuvokiama byla galiausiai buvo nutraukta, R.Malinauskas mano, kad I.Mikelionis šioje istorijoje galėjo būti politinio užsakymo vykdytojas, norėjęs merui pakenkti prieš 2015 metų rinkimus į savivaldybę.
„Dabar aš, turėdamas informacijos iš liberalų partijos veikėjų, kitų aukštų pareigūnų, kurių pavardžių nenoriu minėti, darau prielaidą, jog tai buvo bandymas su manimi susidoroti.
Manau, kad šio susidorojimo užsakovas gali būti liberalas druskininkietis Valdas Trinkūnas.
Jis to galėjo paprašyti savo partijos nario V.Gailiaus, o jau šis – I.Mikelionio.
Prokurorų spaudimas man buvo daromas ne tik šioje, bet ir kitose istorijose, apie kurias artimiausiu metu žadu viešai papasakoti“, – sakė R.Malinauskas.
Negali dirbti net prokuroru
Kad I.Mikelionis ne tiktai vykdo politinius užsakymus, bet ir proteguoja kai kurias verslo grupuotes, „Lietuvos rytui“ pasakojo ne vienas verslininkas.
„Apsidžiaugėme, kad naujasis generalinis prokuroras nepaskyrė I.Mikelionio antrai kadencijai vadovauti departamentui – gal dabar jis jau nebedarys įtakos.
Tačiau manau, kad tokie žmonės ne tik negalėtų vadovauti, bet ir išvis dirbti prokuratūros sistemoje“, – sakė vilnietis verslininkas Valteris Kliukas, kuris irgi laiko save nukentėjusiu nuo I.Mikelionio, kuris galėjo įsitraukti į kovą dėl verslininkų interesų.
Nusisuko net saviškiai
Neapsikentę galimų verslo grupuočių protegavimo ir kompetencijos viršijimo viešai prabilo ne tiktai verslininkai, bet ir I.Mikelionio kolegos.
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Simonas Minkevičius I.Mikelionio veiksmus buvo apskundęs net Prokurorų etikos komisijai.
Prokurorą ypač papiktino, kad jo kolega, viršydamas savo įgaliojimus, gina vieną Lietuvos milijardierių.
Įžvelgė civilinius santykius
Ši istorija prasidėjo, kai turtuoliui niekaip nepavyko civiline tvarka atgauti savo buvusiems verslo partneriams paskolintų 300 tūkstančių JAV dolerių.
Tuomet advokatų padedamas milijardierius pinigus atgauti pabandė inicijuodamas savo partneriams baudžiamąją bylą. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau greitai buvo nutrauktas.
Bylą tyręs prokuroras konstatavo, jog jokio nusikaltimo nebuvo padaryta, o tarp besiginčijančių verslininkų susiklostė išimtinai civilinės teisės santykiai.
Šis sprendimas buvo apskųstas aukštesniam prokurorui, bet ir jis skundą atmetė.
Tuomet šio prokuroro sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apylinkės teismui. Maždaug tuo metu į bylą įsitraukė naujas milijardieriaus advokatas – geras I.Mikelionio pažįstamas Arūnas Paukštė.
Ėmė kištis į bylą
Jau tuomet, kai byla buvo teisme, I.Mikelionis priėmė sprendimą atnaujinti bylos tyrimą. Daugelį I.Mikelionio kolegų toks sprendimas šokiravo.
Iki šiol dar nebuvo atvejų, kad bylai atsidūrus teisme sprendimus priimtų prokurorai.
Keista buvo ir tai, kad Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui vadovaujantis prokuroras staiga imtų kištis į bylą, kurioje nei korupcija, nei organizuotu nusikalstamumu net nekvepia.
Nors I.Mikelionis ir atnaujino bylą, netrukus ji vėl buvo nutraukta. Visi po to ją tyrę prokurorai neįžvelgė jokio kriminalo. Kai byla buvo galutinai nutraukta, netrukus milijardieriaus pasamdytas A.Paukštė nusižudė.
