Šeimos šventė.... O kur ta šeima? Vieni po žeme, kiti užsienyje, treti šalia, bet taip toli, kad rankos per trumpos pasiekti. Ar jaučiuosi taip, tarsi mano nusiteikimas, mano dvasinė energija galėtų juos (bent mintyse) surinkti čia, prie vieno stalo? Ne. Nes ši šventė – tik išnara. Ji nebeturi jokios energijos, jokios charizmos, ji neįkvepia manęs, neprikelia, neatgaivina.
Sakote, šventė turi būti mano viduje? Žinau, ten ir Dievas, ir atsakomybė, ir valia, ir kančia, ir prasmė, ir tėvynės meilė – mano viduje visko tiek prikimšta, kad man pačiam neliko vietos.
Po eglute – dovanos. Perkame tą patį šūdą, kuris visus metus riogso lentynose, bet dovanų būtinai ieškome paskutinę savaitę, paskutinėmis dienomis – tada dalyvaujame bendrame veiksme, kitaip tariant, masinėje psichozėje, lyg ruoštumės karui, žūtbūtiniam mūšiui. Neprisimenu, kad vaikystėje suaugusieji būtų dovanoję vieni kitiems dovanų. Buvo dovanos vaikams, nes jie nieko negali nusipirkti. Mažasis žmogutis irgi vertas kokio nors malonumo, tam tikro paskatinimo, dorinio etinio ekvivalento.
Kodėl suaugusieji dabar dovanoja vieni kitiems dovanas – neaišku. Kam man daiktas, kurį pats galiu nusipirkti? Na, taip, reikia dirginti ekonomiką. Jeigu nereikėtų ieškoti dovanų, žmogus išprotėtų, nes nežinotų, ką prieš šventes veikti, kur dėti sunkiai uždirbtus pinigus. O ką veikti po švenčių? Laukti kitų švenčių, bent savaitgalio.
Tarkime, dovana – tai tam tikras emocinis santykis. Tu dovanoji kitam žmogui ką nors, kad jis pasijustų maloniai. Žiūriu į žmones, kurie dovanoja vieni kitiems krūvas šlamšto, į kurį net žiūrėti nenori. Jokio malonumo, jokio emocinio santykio. Kartais iš anksto pasakoma, ko kam reikia, – iš esmės tai jau ne emocinis, tai prekinis piniginis santykis.
Nyku, nes dovanos nieko bendra neturi su Kalėdomis: su gamtos, visatos ciklu, grįžtančia saule, šviesa, vidaus pasauliu. Kam dar maivytis ir dovanoti jas per Kalėdas? Galima dovanoti bet kokia proga, šiaip, po pusryčių ar gerai pasidulkinus. Po Naujųjų metų pasikeičia bent jau skaičius, po Kalėdų – tik mėšlo kiekis žarnyne.
Netikras džiaugsmas. Ar yra toks dalykas? Jei yra netikras zuikis, suvaidintas orgazmas... Neseniai mačiau nealkoholinį vyną – greitai, matyt, bus ir veislinis bulius be sėklidžių. Taigi netikras arba veidmainiškas džiaugsmas kuo toliau, tuo labiau įsigali mūsų smulkiaburžuazinėje realybėje. Dovanos esmė – galimybė nustebinti artimą žmogų, sužavėti savo išmone, savo pastangomis surasti, padaryti, sukurti dovaną. O ta dovana, kuri iš anksto sutarta, kuri pagal pageidavimą, – tai kalėdinė prostitucija. Tariamas malonumas už pinigus.
Norisi to, ko negali nusipirkti. Kokios nors mažytės, bet amžinosios vertybės. Per visas žinias nuolat matau ginkluotus vyrus, kurie įnirtingai kalba apie gynybą. Tą patį kalba abi pusės – ir „mūsiškiai“, ir „ne mūsiškiai“, todėl žodis „gynyba“ pamažu netenka prasmės. Vėl ginklavimosi varžybos, vėl tas marazmas, kurį mes, vyresnieji, kurie dar mename sovietinio Egipto vergovės skonį, nuolat girdėjome vaikystėje ir paauglystėje. Visiškai nenoriu grįžti 50 metų atgal. Jei prasidėtų karas, apskritai nebebūtų kur grįžti.
Paradoksas – Alepo griuvėsiai tarsi iš kompiuterinio žaidimo, tarkime, „Call of duty“ – dėl informacinio pertekliaus viskas atrodo nebetikra, viskas vyksta kur nors, skaitmeninėje erdvėje, tik ne mūsų pasaulyje. Bet tai apgaulingas įspūdis. Šiais laikais karas labai greitai žengia iš TV ekranų į gyvenimą ir sudrasko jį į gabalus. Paryžius, Nica, Briuselis, Berlynas... visas sąrašas būtų ganėtinai ilgas.
Taigi jeigu sulauksiu kitų Kalėdų, norėčiau vienintelės banaliausios dovanos – taikos. Niekad nebūčiau pamanęs, kad taip nusirisiu. Bet taika – kaip tik tai, ko negaliu nusipirkti. Šūkis „Make love, not war“ po pusšimčio metų vėl aktualus ir prasmingas.
