Juk sunku sugalvoti kvailesnę istoriją, nei nutikusi Kupiškio rajono Šimonių miestelyje, kur savivaldybės meras konservatorius D.Bardauskas net du kartus su kranu ir kita sunkiąja technika mėgino nuplėšti penkiakampę žvaigždę nuo Kalėdų eglės viršūnės.
Merui, įžvelgusiam žvaigždėje Rusijos ranką, sutrukdė tie patys eglę papuošę gyventojai. Bet jei D.Bardauskas norėjo pademonstruoti ultrapatriotiškumą, šį tikslą, ko gero, pasiekė.
Dar triukšmingesnė istorija neseniai nutiko Ignalinoje, kur Kultūros ir sporto centro darbuotojai surengė linksmą spektaklį, skirtą įstaigos 40-mečiui ir jos istorijai.
Natūralu, kad vienas epizodų vaizdavo sovietmetį su šokančiais, dainuojančiais ir raudonomis vėliavomis mojuojančiais vadinamaisiais pionieriais, virš kurių kybojo vienas iš daugybės tuomečių šūkių „Menas priklauso liaudžiai“.
Neabejotina, kad spektaklio kūrėjai šį epizodą siekė parodyti ironiškai, sukeldami ir atitinkamą žiūrovų reakciją. Beje, ji tokia ir buvo.
Tačiau po šio renginio viešojoje erdvėje kilo tokia reakcija, tarsi į Ignaliną jau būtų įžengę V.Putino pasiųsti vadinamieji žalieji žmogeliukai.
Garsiausiai rėkiantys aiškino, kad tokie dalykai – įrodymas, jog vietovės, kur gyvena nemažai Lietuvos rusų, yra „Lietuvos Donbasas“, ten pirmiausia bus įkurtos „liaudies respublikos“, o po to jų ginti ateis Rusijos kariuomenė.
Vieni šios patriotų stovyklos veikėjai ragino teisėsaugą kuo griežčiau prigriebti spektaklio kūrėjus, nors scenoje ir nebuvo jokių įstatymais draudžiamų sovietinių simbolių.
Kiti, šiek tiek blaivesni, neatmetė, kad spektaklio tikslai nebuvo piktavališki, bet vis viena įžvelgė slaptą Rusijos specialiųjų tarnybų operaciją, kurios tikslas buvo „tuo pasinaudoti“.
Tik nedidelė ginčo dalyvių dalis ragino atsikvošėti: nebejuokinti pasaulio ir nepilti vandens ant Maskvos propagandos malūno, taip pat be reikalo neįžeidinėti Lietuvos rusų tautinės mažumos.
Tačiau čia į sceną įžengė naujoji „valstiečių“ kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson ir prabilo lyg žvaigždės išsigandęs Kupiškio meras konservatorius D.Bardauskas.
Kultūros strategė tautai priminė, kad didėja informacinė grėsmė, taip pat „smegenų plovimas vyksta įvairiomis kryptimis – ir per kultūrą, ir per pasąmonę“. Esą nors žmonėms gali atrodyti, kad nerodoma nieko bloga, juos tai vis tiek blogai veikia.
Šiuos savo išvedžiojimus ministrė vainikavo tikru perlu: „Šiais laikais pokštauti reikia atsargiai.“
Lyg to būtų maža, L.Ruokytė-Jonsson paragino nesnausti specialiąsias tarnybas.
Mat analogiškas atvejis, pasirodo, buvo ir Jurbarke, kur kalėdiniame spektaklyje rodyti epizodai iš sovietmečio.
Vakarietišką įvaizdį puoselėjančios kultūros ministrės pareiškimai kažin ar itin stebina. Jie rodo, kad ši veikėja skuba pataikyti į toną, kurį jau seniai užduoda pagrindinės valdžios struktūros, pirmiausia Prezidentūra.
Siekiant įrodyti, kad tas Maskvos informacinis karas yra visaapimantis, o Lietuvą nuodijanti pražūtinga Kremliaus propaganda – visur esanti, to karo apraiškomis skelbiami tradiciniai, seniai žinomi Rusijos propagandos kanalai, tokie kaip valstybinės televizijos, interneto svetainės, anoniminiai komentarai socialiniuose tinkluose.
Bet šio karo apologetai, atrodo, nenori pripažinti, kad tas propagandos kiekis, kuris minėtais kanalais patenka į Lietuvos viešąją erdvę, mūsų piliečiams turi tik labai nedidelę įtaką.
Juk dėl dalies žmonių abejotinos ištikimybės Lietuvai, jos vakarietiškai orientacijai pirmiausia kalta ne priešiška propaganda, o pati valstybė, niekaip neįstengianti sumažinti atskirties tarp atskirų socialinių ar tautinių grupių.
Aišku, valdžiai pastarosios priežastys atrodo šventvagiškos, todėl informacinio karo židiniais ir paskelbiami Šimonių miestelio aikštė ar Ignalinos kultūros namai. Natūralu, kad tai paskelbus būtina žengti toliau – ryžtingai priešintis.
Todėl garsėja kalbos, kad reikia ne tik Lietuvos televizijose, bet ir visoje viešojoje erdvėje uždrausti bet ką rusiško apskritai.
Kūną pamažu, regis, įgauna ir seniai girdimi raginimai sukurti atskirą instituciją, kuri rūpintųsi informaciniu saugumu. Naujosios Vyriausybės planuose yra Krizių valdymo centras, kurio pagrindinė užduotis būtų kovoti su „hibridinėmis grėsmėmis“.
Taip pat vis atviriau raginama įvesti tikrą ideologinę cenzūrą. Kitaip sakant, užuot rūpinusis piliečių jaunimo kritiniu mąstymu, reikia kurti valdžios prižiūrimą „teisingą“ patriotinę mitologiją.
Bet kokia tokių užmojų kritika, apeliuojant į demokratijos principus, griežtai atmetama nurodant, kad net Vakarai esą jau pradeda suprasti Rusijos propagandos grėsmę.
Tik ar kariaudami tokius provincialius karus nesuteiksime daugiau progų pasireikšti tai pačiai Rusijos propagandai, o Vakarams neatrodysime savų kompleksų kamuojamu Europos užkampiu?
