Teisėsaugos sprogdinamos skandalų bombos, įvyniotos į slaptas „pažymas“, regis, jau tapo tokia pat kasdienybe kaip ir seksualumo bombos, kurias internete sprogdina įvairios šalčiūtės.
Štai driokstelėjo ir šiemet. Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) valdanti Finansų ministerija paskelbė, kad pats VMI viršininkas D.Bradauskas bus nušalintas nuo pareigų, o ministerija tirs galbūt korupcinę jo veiklą, nes gavo atitinkamą raštą iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT).
Vaizdas tarsi aiškus, bet atidžiau pažiūrėjus greitai nublanksta.
Pirmiausia STT vadovas S.Urbanavičius paskelbė, kad tarnyba ministeriją informavo apie D.Bradausko veiklą, kurioje įžvelgė tik „drausminio nusižengimo požymių“, o ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos nusprendė net nepradėti.
Vadinasi, frazę apie „galimą korupcinę veiklą“ sukūrė pati ministerija, nors tame pačiame oficialaus pranešimo sakinyje kalba ir apie tai, kad tirs galimą tarnybinį nusižengimą?
Gal šią painiavą dar būtų galima nurašyti ministerijos „specialistams“, nematantiems skirtumų tarp korupcijos ir nusižengimo, jei nebūtų prabilęs ministras V.Šapoka.
Drąsiai įbridęs į plačiąsias pievas naujasis finansų strategas viešai paskelbė, jog pati ministerija įvertins, yra ar nėra pagrindo pradėti D.Bradausko „baudžiamąjį persekiojimą“, kitaip sakant, nustatys, ar teisėsauga buvo teisi nepradėjusi ikiteisminio tyrimo dėl nusikaltimo, o jei buvo neteisi, ministerija nurodys bylą pradėti.
Negana to, ministras davė suprasti, kad D.Bradauskas įklimpo labai rimtai ir greičiausiai bet kokiu atveju neteks posto.
Kaip po to atsikratyti įkyriai lendančios minties, kad ši istorija – tik puiki proga nuversti vieną buvusios valdžios globotinį iš svarbaus posto, į kurį nusitaikė nauji valdantieji, globojami prezidentės D.Grybauskaitės?
Žinoma, būtų geriausia, kad bent kas nors paaiškintų, apie ką kalbama.
Bet paslapties šydą vienintelis praskleidė tik įklimpusiojo tėvas B.Bradauskas – esą sūnų apskundė tarpusavyje kovojantys prekybos rykliai.
Kad ir kaip būtų, atrodo, jog VMI vadovo dienos suskaičiuotos. Net jei ministerijos tyrimo metu bus nustatytas koks nors nusižengimas ar nusikaltimas, politinis interesas D.Bradauską atstatydinti – akivaizdus. Tai bus dar vienas vadinamojo taikomojo teisingumo atvejis.
Kitas naujosios valdžios darbų visų gerovei baras – aukštų postų užsodinimo kadrais pabaigtuvės. Pagaliau visi ministrai sukrapštė savo viceministrų komandas. Jų pulkas, kaip ir derėjo laukti, iš esmės nesiskiria nuo ministrų pulkelio.
Pagrindinės sudedamosios dalys – dvi.
Pirmoji – „specialistais“ ir „profesionalais“ dabar tituluojami technokratai iš tų sričių, kurias kuruoja ministrai, ir, žinoma, dažnai susiję su pastaraisiais kokiais nors asmeniniais ryšiais.
Logiška ir natūralu. O iš kur daugiau semtis kadrų naujiesiems ministrams „profesionalams“?
Tiesa, viceministrai yra dar mažesnio kalibro ir svorio nei jų viršininkai. Dažnu atveju jie prilygsta ministrų patarėjams.
Antroji viceministrų grupė – politiniai, partijų statytiniai. Įdomu, kad šiame būryje yra ir vienas kitas konservatoriams, liberalams, „tvarkiečiams“ atstovaujantis veidas. Tačiau daugiausia, žinoma, „valstiečių“ ir socialdemokratų atstovų.
Tai, kad partijos, kurioms tarp saviškių sunku surasti ministro kėdės aukštį atitinkančius žmones, į viceministrų postus sodindavo gana karikatūriškai atrodančius veikėjus – sena problema. Ji akis bado ir dabar, ypač dairantis po „valstiečių“ daržą.
Viceministrais čia tapo tokie partijos atžalyno atstovai, kurie net toje skaisčiai žalioje politinėje jėgoje sėdėjo ant tolimojo atsarginių suolelio galo. Ir būtų toliau beviltiškai sėdėję, jei partija nebūtų gavusi tiek daug valdžios, kiek turi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad bendra visos šios valdžios kadrų armijos kokybė – pilkoka.
Tiesa, čia jau skaisčiai suspindo Vyriausybės kanceliarijos vadovė M.Dargužaitė. Tai ilgą skyrybų su savo darbdaviais tiek versle, tiek politikoje istoriją turinti veikėja, kurios „aš“, regis, neišmatuojamas.
Šią savaitę kanclerė irgi pademonstravo, kad nesėdės rankų sudėjusi šioje karjeros viršūnėje, į kurią ją atvedė ryšiai su buvusiais kolegomis ir globotiniais, tapusiais premjero S.Skvernelio patarėjais.
Sulaukusi žurnalistų klausimų, kokia jos alga, M.Dargužaitė šoko viešai dejuoti, kad tie vargani 2 tūkst. eurų – niekis, palyginti su sumomis, kurias ji uždirbdavo ir galėjo uždirbti už jūrų marių, jei nebūtų taip pasiaukojusi dėl Lietuvos.
Girdint tokius atviravimus kirba klausimas: ar kanclerė netaps vis didesne viešųjų ryšių problema visai premjero komandai ir jam pačiam?
Gal ir netaps. Juk politikos užkulisiuose kalbama, kad M.Dargužaitė ir S.Skvernelis planuoja grandiozines valdymo permainas Vyriausybės struktūroje, – iš visų ministerijų atimti personalo, viešųjų pirkimų, viešųjų ryšių politiką ir tai sutelkti po Vyriausybės kanceliarijos stogu.
Jei tai bus padaryta, vienos ministerijos panaikinimas ar dviejų perkėlimas į Kauną – niekai. Mat tos grandiozinės permainos gresia tokiu triukšmu ir tokia politine kova, kokios seniai neregėjome.
Tačiau, kaip rodo istorija, revoliucijos gali būti mirtinai pavojingas ir jų sumanytojams.
Apžvalgininkas
