Atvirkščiai – ji pati pasišovusi daug kam padėti. Į mokyklą ji grįžo su nauja idėja įtraukti visą tūkstantį mokyklos mokinių į gerumo akciją. Apie tai, kas jaunai mokytojai leido nepalūžti ir kaip ji savo idėja užkrėtė mokyklą, domėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „24/7“ žurnalistė Asta Martišiūtė.
Mokykla nepritaikyta judėti vežimėliu, tad G.Razulevičiūtei kol kas pasiekiamas tik pirmas aukštas. Pamokas ji veda bibliotekoje, o bibliotekininkė pripažįsta, kad mokytojos pamokas smagu stebėti.
Jauna, dar nė 30-ies neturinti Vilniaus Žemynos progimnazijos etikos mokytoja trykšta pozityvumu. Vaikai laisvi, pamokos netradicinės, o mokiniai prie mokytojos limpa kaip bitutės prie medaus. Nors ji pati bijojo grįžti į mokyklą, nepatyrė jokios įžeidžiančios ar neigiamos reakcijos.
Mokiniai mokytoją praėjusiais metais matė kitokią – dar sveiką ir greitą. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir dainininkė.
„Manęs nebuvo nuo praėjusių metų sausio, kai išvykusi atostogų į kalnus patyriau traumą. Grįžau prieš tris savaites. Daug dalykų neleido palūžti – žmonės, kurie nuolatos yra su manimi ir tiki, kad išsikapstysiu iš tos situacijos, mano draugas, kuris kiekvieną dieną su manimi ir suteikia daug tikėjimo. Dirbame, reabilituojamės, ir viskas bus gerai“, – kalbėjo traumą patyrusi mokytoja G.Razulevičiūtė.
Jaunos mokytojos stiprybė – nepaprasta. Paguodos, atrodo, reikėtų jai pačiai, bet ji pasiruošusi guosti kitus. Po pertraukos į mokyklą ji grįžo ne tuščiomis, o su didele idėja.
„Praeitais metais dariau tokį labdaros koncertą Žiežmariuose, kur galėjo paaukoti sunkiai gyvenančių vaikų svajonėms išpildyti. Gerą mėnesį prieš tai nuvykau, kad surašytų svajones, ko jie norėtų, ir visos Žiežmarių bendruomenės dėka pavyko išpildyti svajones. Tai paliko gerą jausmą po to. Maniau, kad šiais metais reikėtų tai plėtoti. Kadangi šiais metais truputėlį sunkiau judėti, tiesiog norėjau sutelkti bendruomenę, kad viskas pasklistų dar platesniu mastu, kad mes nebūtume abejingi tam, kas vyksta mūsų visuomenėje“, – pasakojo G.Razulevičiūtė.
Atrodo, kad užuojauta kitam yra jaunos moters tvirtybės šaltinis.
„Galbūt galėčiau pasakyti, kad tapau silpnesnė fiziškai, bet stipresnė dvasiškai, psichologiškai. Toks gyvenimas – vieną akimirką padedi tu, kitą akimirką pagalbos reikia tau“, – kalbėjo G.Razulevičiūtė.
Mokytoja Gintarė mokykloje dar tik tris savaites, o klasėse jau verda darbas. Ir nors šios mokyklos mokiniai ne kartą dalyvavo gerumo akcijose, rinko pinigus maltiečių sriubai, su ta pačia mokytoja Gintare ėjo lankyti netoli gyvenančių vienišų senukų, šiemet į projektą įtrauktos visos klasės – nuo pradinukų iki vyriausiųjų. Vieni renka pinigus gyvūnų prieglaudoms, kiti – likimo nuskriaustiems vaikams arba artimųjų pamirštiems senukams. Taip pat gaminamos dovanėlės, kuriomis prieš Kalėdas papuoš galbūt net svetimus namus. Vilniaus Žemynos progimnazijos mokytojai stebisi vaikų iniciatyvomis, mat jie, niekieno neliepiami, patys prisigalvoja įvairiausių gerų darbų.
Kad ir septintokai, savaitgalį nusprendę praleisti kitaip nei visada. Savo santaupas jie išleis ne sau, o žmonėms, kurie visuomenėje yra atstumtieji. Jie vaikščios po miesto centrą ir Kalėdų dovanas įteiks benamiams – duoną, šiltą arbatą, picą, sumuštinius ar kuo šiltesnes pirštines.
„Aš irgi norėčiau, kad jie pasijaustų kam nors svarbūs, kad jie nėra kažkokios šiukšlės ir panašiai. Kai kurie yra alkoholikai, o kai kuriems nepasisekė gyvenime“, – kalbėjo septintokas Enrike Heinsonas.
Anot pedagogų, vaikai – kaip degtukai, tereikia tik juos uždegti, o liepsna toliau dega pati. Kai vaikai galvoja apie gerus darbus, mokykloje vietos patyčioms ir kitoms blogybėms lieka mažiau.
„Susitelkimas į gerus dalykus leidžia užmiršti tai, kas bloga, tai ir savo pamokose stengiuosi akcentuoti. Per gerą darbą vaiko elgesys natūraliai pagerėja. Ne vien prieš Kalėdas turėtume pagalvoti apie aplinkinius žmones, tam turime ištisus metus. Reikia atsigręžti į tuos, kuriems sunkiau ne vien Kalėdų laikotarpiu, kad tai turėtų tęstinumą“, – pasakojo G.Razulevičiūtė.
Vilniaus savivaldybė pinigų, kad mokykla būtų pritaikyta neįgaliesiems, nerado. Pagal įstatymą net ir darbdavys neprivalo tuo pasirūpinti, tačiau mokyklos vadovė sako, kad keltuvas prie mokyklos laiptų atsiras.
Vežimėlyje sėdinti mokytoja nenustoja vilties, kad gerumas grįžta. Ji svajoja vėl vaikščioti ir vėl dainuoti. O gerumo idėja visą mokyklą užkrėtusi G. Razulevičiūtė sako kiekvieną rytą atsikelianti su mintimi, kad ši diena bus dar geresnė, nei buvo vakar.
Gal ir jūs žinote žmonių, kurių gerų darbų istorijas turėtų išgirsti visa Lietuva? Pasidalinkite! Rašykite mums adresu gerizmones@lrytas.lt
„24/7“ – šeštadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
